Kad ši frazė tik skambi, bet su realybe ar jūsų dabartimi neturi nieko bendra, o juo labiau negalėtų jums pasitarnauti. Banalu, girdėta, bet ne man – man duokite ką nors išmintingesnio, tokio, kad iškart į protą ir širdį įkristų ir akimirksniu padėtų susitvarkyti su savo bėdomis! Kas to nenorėtų? Aš ne išimtis – išrašykite sėkmės ar laimės receptą, kuris šmaukšt ir viską sutvarkytų, sudėliotų į lentynėles, kad problemos išgaruotų taip greitai ir lengvai, kaip vasaros rytą nyksta rasos lašeliai saulei pašvietus.

Bet vis dėlto, grįžkime prie citrinų… Ir gyvenimo. Ką daryti, kai gyvenimas tas citrinas ne tik kartkartėmis atridena, bet būna, kad jomis mėtyte užmėto. Vadovaujantis posakio logika – kuo daugiau citrinų, tuo daugiau limonado! Belieka tik pasiraitoti rankoves ir pradėti spausti tą gėralą.

Citrina – rūgštus vaisius, kurio nepasaldinus valgyti praktiškai neįmanoma. Gabalėlį atsikandus traukia veidą, suka raumenis ir per kūną bėgioja nemalonūs šiurpuliukai. Ir tai tik griežinėlis, o jei taip visą suvalgyti vienu prisėdimu? Vien nuo minties negera darosi.

Citrina puikus simbolis nusakyti mūsų gyvenimo problemoms – nesėkmėms, klaidoms, nelaimėms, praradimams ir kt. Kai tenka tai išgyventi – tiek fizinį, tiek emocinį kūną suka lyg nuo citrinų. Reikia nedelsiant pabarstyti truputį cukraus, kad ta nepakeliama rūgštis, bent kiek nustotų deginti. Štai čia ir įvyksta magija – kai citriną apibarstai cukrumi iš jos ima bėgti sultys, kurios įgauna malonų poskonį, o praskiedus su vandeniu galima mėgautis puikiu gėrimu, kuris gaivina, suteikia vitaminų, grąžina jėgas, įkvepia energijos. O jei tą citriną būtume tiesiog išmetę į šiukšlių dėžę kaip niekam tikusią rūgštybę – taip ir neparagautume to gardaus limonado.

Pakaks metaforų su citrinomis. Jos buvo reikalingos tam, kad pamatytume, jog su savo gyvenimo nesėkmėmis galime elgtis kaip su tais iš pirmo žvilgsnio nevalgomais ryškiaspalviais vaisiais. Jas priimti, spausti, berti cukrų ir gaminti limonadą. Nes gyvenimo pametėtos citrinos savaime niekur nedings, su jomis reikės susitvarkyti – tik klausimas kaip – raukantis jas bekramsnojant ar visgi negailint jėgų gaminant tą puikųjį limonadą. Nereikia ir amerikiečių pamėgto posakio, turim ir savų – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tad pabandyti verta.

Geriausiai įkvepia visgi ne teorijos, o realūs pavyzdžiai. Pasidalinsiu keletu iš jų – kaip mano pažįstamos moterys iš rūgščiųjų citrinų gaminosi savuosius limonadus.

Vienos moters asmeninė istorija klostėsi itin dramatiškai ir sudėtingai. Įsukę jausmai kilstelėjo taip aukštai rodos tik tam, kad paskui kuo skaudžiau ta pažįstamoji klesteltų ant žemės. Išgyvenimai buvo kone nepakeliami – teko gydyti ir kūną, ir sielą – vaistai, terapijos, etc. Atrodo dugnas, pasaulio pabaiga. Bet ką padarė ji? Savo skausmą ji pavertė literatūriniu kūriniu – parašė romaną, remdamasi asmenine patirtimi, kuriam jau dabar leidykla prognozuoja sėkmę, dar net neišvydus dienos šviesos.

Kita moteris nuo vaikystės jautė finansinį nestabilumą, nesaugumą. Tačiau savo nerimą jį įdarbino. Užuot bijojusi ateities, nuoširdžiai ir atsidavusiai dirbo, turėdama tikslą – įsigyti nuosavą būstą. Be niekieno paramos – tėvų, vyro ar banko. Tai suprantama užtruko, juk ne batams kaupė, bet dabar ji turi savo svajonių namus Vilniuje. Nedidelę sodybą užmiestyje. Ir planuoja pirkti namelį užsienyje.

Ši istorija – žanro klasika. Viena vaikino palikta mergina, kai nusibodo raudoti ir gedėti prarastų santykių, nusprendė, kad savo skausmą verčiau išprakaituos, nei išverks. Ji ėmė bėgioti. Iš pradžių, vis dar verkdama ir šnopuodama tiesiog stadiono viduryje. Bet nepasidavė, užuot gailėjusi savęs namuose ant sofos, prakaitavo šlifuodama bėgimo bateliais parko takelius. Ėmė stiprėti, lieknėti, jausti džiaugsmo akimirkas. Tada panoro gilintis į sportą rimčiau ir galiausiai tapo asmenine mankštų konsultante. Gurkštelėjo limonado dvigubą dozę – gavo naują, gražų, tvirtą kūną ir atrado naują darbą.

Ir dar ši jautri istorija. Viena moteris susirgo sunkia onkologine liga. Išgyveno visą siaubą, ką patiria žmonės išgirdę tokią diagnozę. Praėjo gydymą. Pasveiko ir ėmė rūpintis likimo draugais – žmonėmis, kuriems teko ar tenka išgyventi tą patį, ką ji pažino. Tame atrado gyvenimo džiaugsmą, kad pagalba kitiems ir empatija gali padaryti žmogų labai laimingą. Ji, sako, net dėkinga ligai, kuri ją užklupo, nes be jos, ji niekada nebūtų supratusi kitų sergančių žmonių ir tapusi tokiu žmogumi, kokiu yra dabar.

Į sveikatą! Kiekviena galime pakelti taurę su nuosavu citrinų limonadu, nepamirškime to.