Kas mūsų laukia toliau? Nekalbėsiu apie viruso plitimą ir stabdymą, jau sakiau, kad apie tai nieko nežinau, nesuprantu ir mielai klausausi, ką apie tuos dalykus kalba profesionalai. Tik noriu paspėlioti, kas darysis mūsų galvose.

Atsimenate, kaip jūsų draugai, kolegos ir jūs patys sunerimo po pirmojo diagnozuoto atvejo Europoje? Lietuvoje? Kaip tai, rodos, buvo seniai, ar ne?

Vis didėjantys užsikrėtimų skaičiai netrukus (jei dar ne dabar) taps tik statistika. Straipsniai apie naujus atvejus nebepasieks pirmųjų žinomiausių portalų pozicijų, papildomus susirgimus išgirsime tik per žinias, sugrupuotus į vieną grupę. Gal net nebeskirstant miestais – juk o koks skirtumas.

Mus giliai sukrės pirmoji mirtis. Kitaip ir būti negali. Vėliau, baisu, bet net jos taps statistika. Italijoje kasdien miršta keli šimtai žmonių. Bet ar nors vienas galėtumėte pasakyti tikslų vakarykštį skaičių? Natūralu, mus giliai sukrečia tik pirmieji. Su vienu atveju mums lengviau empatizuotis, juos pritaikyti savo patirtims ir gyvenimams. Dėl to kviesdami aukoti vaikams ar sergantiems, organizacijų kūrėjai mums pasakoja vieną istoriją. Nes šimtas istorijų – tik statistika.

Kas nutiks dar vėliau? Apribojimai mums taps tokia įprasta mūsų gyvenimo dalimi, kad pasidarys labai lengva juos nors truputį ignoruoti. Taip pat, kaip pradėjus gerti kokį papildą ar vaistą jį geriame sąžiningai, o į kurso pabaigą – jau tik epizodiškai. Iš pradžių tik pasikviesime ką nors į svečius, vėliau gal surengsime nedidelį gimtadienio vakarėlį („30-imt gyvenime tik kartą“).

Ilgainiui koronavirusas pasidarys tokia eiline kasdienybės dalimi, kad mūsų nebejaudins nei grėsmės, nei pasekmės. Kiekvienas artimoje aplinkoje turėsime bent po vieną sirgusįjį, po kelis persirgusius be simptomų. Mūsų tiesiog taip stipriai nebejaudins.

Svarbiausia mūsų užduotis vėliau bus neprarasti budrumo, nes pozicijos „bereikalinga panika“ skleidėjai vėl prabus. Jei dabar išgąstis mus stumia burtis į savanoriškas iniciatyvas, pasiūlyti savo pagalbą kaimynui ar vyresnio amžiaus giminaičiui, vėliau užsisuksime į savo, gal kiek pasikeitusią, kasdienybę ir nebenorėsime būti geresni vieni kitiems.

Netikite? Pagalvokite, koks įprastas mums tapo Sakartvelo teritorijų užėmimas. Kada paskutinį kartą girdėjote ar galvojote apie Ukrainą? Kada aukojote jos žmonėms, kariams?

Mus užklups ekonominės krizės pasekmės, mums reikės bandyti gelbėti savo gyvenimus. Rūpintis tais, kuriems vis dar pavojingas „old news“ (pasenusiomis naujienomis, - Delfi) tapęs virusas bus tiesiog nebeįdomu. Nebegalėsime pasirodyti pilietiškais pasidaliję su draugais savo pagalbos visuomenei įrodymais, nes tai jau nieko nebejaudins. Naujos ir madingos iniciatyvos „kietos“ yra tik tol, kol yra naujos ir madingos.

Tuo metu labai svarbus pasidarys indelis, kurį sukursime dabar. Ar pavyks dabar rasti pakankamai pastovios pagalbos šaltinių tam laikui, kai ja niekas nebenorės dalytis ir dalintis?

Dabar reikia „flatten the curve“ (mažinti susirgimų kreivę, - Delfi) kalbant apie susirgimus. Vėliau teks iš visų jėgų stengtis išlaikyti tą spyglį aukštumoje ar bent visai nenukritusį žemyn, kai kalbėsime apie pagalbą medikams, senoliams ir sergantiems. Pasistenkime nepamiršti dabar užplūdusio noro gelbėti pasaulį ir pamėginkime jį paversti ilgalaikiu procesu. Jei šiandien galite padėti maistu apsirūpinti senoliui, įsipareigokite sau jam padėti ilgai. Net tada, kai bus nebeįdomu. Jei dabar ieškote galimybių padėti medikams, nepamirškite jiems padėkoti ir po mėnesio.

Dabartinės emocijos, bent kol kas, mus veda labai gražiu susivienijimo ir pagalbos vienas kitam keliu. Pamėginkime dabar gaunamas pamokas paversti įpročiais, kad kiekvieną gyvybę ir pagalbą jai vertintume net tuomet, kai mirtys taps tik statistika.