Per keletą dienų visi staigiai pažengė į kažkokį aukštesnįjį budizmo lygį ir pajuto nušvitimą bei tikrąją prasmę, visai kaip pasaulio turtuoliams apsiverčia pasaulis prabangiose Indijos sanatorijose, dvi savaites ten pameditavus ir pavalgius prinokusių bananų ir mangų. Po to jie kalba, kad, ten, Indijoje, žmonės žino, kaip mylėti gyvenimą, nors nė nepažvelgė už ašramo tvoros, kur voliojasi galūnes nusikapoję paprašaikos. Taip ir dabar – žmonės filosofiškais veidais vieni kitus, tarsi tikri koučeriai, moko, aiškinasi, ką visata mums nori pasakyti, ką reiškia šie aukštesniųjų jėgų siunčiami ženklai.
Visata? Pasakyti? Kiek man žinoma, virusai nėra visatos kalbos išraiška. Kiek man žinoma, visata apskritai nekalba – nei lietuviškai, nei angliškai, nei virusų kalba. Kai padarome kažką blogo, turime pasekmes. Kai daug ir neatsakingai teršiame, turime užterštą orą. Užterštas oras irgi turi pasekmes: žmogaus sveikatai, gyvūnams, augalams ir taip toliau . Tai ne visata šnekasi, tai natūrali pasaulio veikimo eiga. Na, virusai neatsiranda dėl to, kad kažkas elgėsi blogai (arba bent jau tikėkimės), bet dažnai nevaldomai išplinta dėl neatsakingo, blogo elgesio. Pavyzdžiui priemonių nesiėmimo laiku, situacijos slėpimo. Tai irgi ne visata kalbasi, tai pasekmės. Kai kada tiesiog viena iš gyvenimo pusių, kad ir nelabai maloni. Jei kažkas suserga vėžiu, tai nereiškia, kad visata su tuo žmogumi norėjo suvesti sąskaitas ir tarsi banditas pasigavo tamsiame skersgatvyje atsiskaityti.
Ir tikrai taip – karantino metu, sėslesnio gyvenimo metu, tikrai bus daugiau laiko gamtai (jei nesulauksime Italijos situacijos), filmams, knygoms, pabuvimui su artimiausiais šeimos nariais, meditacijai, mąstymui, net ir rytinės košės burbuliavimo klausymui. Tikėkimės ne per daug. Ir jis tikrai neprivalo būti nelinksmas. Bet šitai poetizuoti? Mitologizuoti?
Kol vieni budistiškai visatos paprašyti grįš prie savo filosofinių šaknų, kiti balansuos ties krizės riba. Sulėtėjimas kažkam bus ne nušvitimas, o elementarus darbų sustojimas. Pajamų praradimas. Kai kas galimai gaus gerokai mažesnius atlyginimus. Kai kas galimai neteks užsakymų. Ir panikos čia nereikia, kaip nereikia niekur, bet sakykite – ar čia irgi visatos būdas pasakyti, kad grįžtume prie to, kas iš tikrųjų svarbu?
Muzikantai, aktoriai, jau (kol kas trumpam – bet niekas nežino, kada „trumpam“ baigsis) jau dabar liko be užsakymų. Kai kas dar pagudraus ir nuvyks į vestuves pagroti paslapčiomis, stikliuką kitą pakels su negalėjusiais nešvęsti, bet nuostolių begalė. Restoranai, nepristatantys maisto į namus, viešbučiai, liks be didesnės dalies darbo apimčių. Turistų jau neliko, nors ne tiek daug ir tebuvo. Kelionių agentūros skaičiuoja nuostolius. Galimai strigs gamyba – kas gamins, jei žmonės sėdės namuose? Pieno rinkai, kaip visada, sudėtinga – jau dabar kiek visko, kas turėjo nukeliauti į Italiją, nenukeliavo. Virusas gali ir neturėti ilgalaikių pasekmių ekonomikai. Bet gali ir turėti. O trumpalaikes jau turi. Ar tai išvirs į didžiulę krizę, vis dar galima spėlioti, bet spėlioti, ar tai bus didžiulis lūžis, nebėra reikalo. Tai jau yra lūžio momentas, ypač pasauline prasme.
Ar visata nori pasakyti griaužti mums sausą duonos kriaukšlę ir grįžti prie vien rankų darbo arba apskritai lipti į medį, užuot modernėjus ir platinus gyvenimo galimybes? Jei manote, kad taip, man įdomu, su kuo jūs dar kalbatės. Ką jums šiandien sako horoskopai? Ką kalba medis pakelėje? Ką įskaitote plaukiančiuose debesyse?
Jeigu jus tai nuramina – tebūnie. Galime eiti iš proto savaip, savaip ir bandyti į jį sugrįžti. Bet realybės kontekste tai vis tiek tėra beprasmis viduriavimas.
