Baisiausia tai, kad dažnai tie meilės įrodymai įvyksta du kartus metuose – per valentinkę ir per Kovo 8-ąją. Skirtumas tas, kad valentinkę reikia dalytis ir su antra puse, o jei jos neturi, tai kažkaip ir ne šventė. O Kovo 8-ąją galima švęsti drąsiai ir nuoširdžiai – tuštuma tarp kojų garantuoja teisę į gėlę, o jos negavus – pasipiktinimą aplinkinių diedų atžvilgiu.
Sakysite, kad man nepatinka gėlės ir dėmesys? Patinka, tik iš mylimo vyro jo gaunu dažniau nei kas pusmetį, o aplinkiniai vyrai, kad ir pasveikinę su šia baisia švente, moteris gerbia ir myli kasdien. Bet čia ne apie juos. Ir ne apie mane. Apie Kovo 8-ąją.
Šiemet kai kurie suskubo baksnoti į dar priešsovietinę šitos šventės kilmę ir demonstruoti visažiniškumą kalbėdami kažką apie Antikos laikus. Tik nesupranta, kad tai, dėl ko buvo kovojama tada, šiais laikais iš esmės yra neteisinga. Ir taip, čia aš apie moterų teises.
Iš principo esu alergiška visiems išskirtinai bobiškiems dalykams. Kursai ir stovyklos susitikimams su vidine deive, visi viena kitos palaikymai „nes mes panos tai viena už kitą pastovėsim“ man atrodo kaip pragaištinga nesąmonė lengvatikėms.
Devyniais atvejais iš dešimties tos, kurios reikalauja pagarbos vien už tai, kad yra moterys, kitais būdais jos ir nenusipelno. Susivienyti vien todėl, kad gimėm su ta pačia raide pavadinta chromosoma ir laimėjimu laikyti savo lytį mano akyse žemina visas moteris ir žmones apskritai. Aš nejaučiu jokio solidarumo su pavojingomis pusprotėmis iš anoniminių komentatorių skilties vien todėl, kad mūsų lytiniai organai iš to paties biologijos vadovėlio puslapio. Atleiskit, bet mes į skirtingas puses. Nors visos moterys, bet mes su jumis net nepanašios.
Tos moterys, kurias pažįstu ir myliu, dažniausiai savo kvėpuojamą orą nusipelno visiškai kitais dalykais. Mano aplinkoje moterys protingos, jautrios, ambicingos, šeimyniškos – galima vardinti be sustojimo. Tas puikias moteris vertinti vien už tai, kad yra moterys – nusikaltimas šimtams puikių jų savybių, kurios neatėjo šiaip – greitesnio spermiuko keliu. Jos tas savybes ugdė, žinias stiprino, jos nusipelnė, kad jomis žavėtųsi, o ne klykauja, kad yra vertingos tik iš principo ar didžiuojasi tuo, ko pačios nei prašė, nei nusipelnė, nei galėjo pakeisti.
Jei jau taip gerbiu ir myliu moteris, kodėl man kliūna ta nelemta kovo 8-oji? Todėl, kad už lygiai tas pačias savybes ir pasiekimus aš gerbiu ir myliu ir vyrus. Už protą, už jautrumą, ambicingumą, šeimyniškumą... Nejautrus durnius yra nejautrus durnius nepriklausomai nuo to ar jis vyras, ar moteris. Atsisakau taikyti skirtingus standartus lytims ir tikiu, kad vertybės kiekvienam asmeniškai – gal kažkiek skirtingos, bet žmonijai – bendros.
Tiems, kurie sako, kad Kovo 8-ąją švenčiam kaip kovos už moterų teises simbolį, noriu priminti, kad kova už moterų teises yra pati baisiausia kova. Taip pat, kaip už gėjų ar lesbiečių, neįgaliųjų ar juodaodžių teises. Šios kovos baigiasi oponentų svaičiojimais apie „lygesnę lygybę“ ir elementariu supriešinimu. Juk kai kovoji už kažką, tai ir prieš kažką. Vienintelės teisės, kurios turėtų rūpėti mums visiems – žmonių teisės.
Bendros man, jums, moterims, vyrams, teisės, kurios nepaiso nei lyčių, nei amžiaus, nei rasės ar orientacijos. Man – ne daugiau nei mano kaimynui, mano kaimynui – ne daugiau nei man.
Nesu akla ir suprantu, kad tam tikros grupės žmonių vis dar patiria didesnę ar mažesnę diskriminaciją dėl dalykų, kurių patys nepasirinko. Tik išskirdami vieną grupę ir rūpindamiesi tik jų teisėmis, kažkur garantuotai peržengsime ribą ir pažeisime kitas. Pamirškime Kovo 8-ąją arba paskelbkime ją Žmonių diena. Pamirštant jų lytį, odos spalvą ar kitus parametrus. O tulpių, jei taip trūks, pasidovanokime nors ir patys sau. Nuo to jos nekvepia mažiau.
Daugiau Aistės tekstų skaitykite ČIA.
