Viruso pavojingumo nekomentuosiu, iš kavos tirščių į ateitį nežvelgsiu ir savų statistikų neišvedinėsiu – nesu nei medikė, nei virusų srityje besispecializuojanti mokslininkė, ant mano diplomo parašyta „Komunikacijos fakultetas“. Žinoma, tai autobusų vairuotojų, kasininkų, lietuvių kalbos mokytojų, vadybininkų, bibliotekininkų ar apskritai namų šeimininkų ir šeimininkių nesustabdo nuo to, ką jie vadina „savo nuomone“.
Kokia „nuomonė“ gali būti apie virusą, aš nežinau. Tai nėra nuomonių sritis, tai – faktų ir mokslų, tyrimų sritis. Virusas nėra skonio reikalas. Jei Danutė prie kavutės puodelio su Birute nusprendė, kad ta korana, karūna ar tai korona – ilgai pranašauta pasaulio pabaiga, tai nėra jokia nuomonė. Tai – dviejų bobų pezalai. Lygiai taip pat nieko vertos Dariaus ir Ramūno kalbos palindus po automobiliu, kad išgers po šimtą ir nė pats velnias neims.
Tačiau tautai atrodo, kad medikai ir kiti specialistai, komentuodami situaciją, kažką slepia, kažko nepasako, kad kažkas, kaip jie sako, „iš aukščiau“, reguliuoja, ką galima sakyti ir ko ne. Į specialistų rekomendacijas, raminimus ir situacijos vertinimus numojama, bet štai forumų, pletkų pokalbių grupių diskusijos vertinamos rimtai.
„Mano giminaitis yra prie medicinos ir jis sakė...“, – pradeda slapyvardžiu prisidengęs vartotojas, skleisdamas sąmokslo teoriją, kad Santaros klinikose jau nustatyta dvidešimt užsikrėtimo atvejų, tik tiesa nuo mūsų, paprastų žmonių, slepiama. Po dešimties minučių atsiranda kitas tiesos skleidėjas, kurio „draugė dirba medicinoje“, jis žino, kad Kaune jau irgi nustatyta penkiolika atvejų – visi priversti tylėti.
Kas tas „prie medicinos“ arba „dirbantis medicinoje“? Jei būtų gydytojas, tai ir sakytų, kad gydytojas. Ir dar pasakytų, kokios srities. Išversiu jums: tai reiškia, kad kažkieno draugas arba giminaitis dirba rūbininku Santaros klinikose ar kitoje gydymo įstaigoje – jis kažką nugirdo, kažką pridėjo, o dar yra paveiktas tokių laidų, kaip „Ekstrasensų mūšis“, todėl įmaišė šiek tiek paslapties, įtarimo ir gavosi štai tokia linksma istorija. Po maždaug savaitės tie patys žmonės rašys, kad „draugas prie medicinos“ sakė, jog yra jau ir mirties atvejų, o lavonai slepiami rūsyje, aukų artimiesiems nė kūno neleidžiama pamatyti.
Kodėl žmonės taip elgiasi? O gal nereikia taip giliai kapstyti – kai dingsta koks nors žmogus, kai įvyksta koks nors nusikaltimas, beveik visada atsiranda patologinių melagių, kurie aiškina matę, žinantys, sukuria istorijas apie sutuoktinį, dirbantį policijoje, kurio dėka gali atskleisti tikrąją situaciją. Gal jie serga, gal jaučia malonumą, gal tiesiog yra šlykštūs manipuliatoriai – jokio skirtumo. Kuo daugiau dėmesio jiems, tuo labiau nukreipi dėmesį nuo tikrųjų žinių, nuo specialistų patarimų, situacijos komentavimo.
Kas įvyksta nukreipus dėmesį? Žmonės pradeda elgtis neracionaliai. Šluoja kruopas, uogienes, bijo išeiti į lauką, laksto kaip vištos be galvos, visus įtarinėja, kalba kvailystes. Vakar su bičiuliu Orijumi pajuokavome, kad parduodu dezinfekcinį skystį – tiesiog jo radome Stiklių restorane, kur susitikome draugų vakarienei. Sakėme – penki eurai už paspaudimą. Šiandien jau sulaukiau užklausų iš norinčių pirkti. Kai prasideda panika, žmonės nustoja galvoti. Ir tai pražudyti gali ne ką prasčiau už virusą – net pavojingą. O negalvojančiais žmonėmis lengva pasinaudoti – pavyzdžiui dezinfekcinio skysčio pardavėjams, prašantiems penkių eurų už paspaudimą.
Pabaikime anekdotu, kurį radau socialiniuose tinkluose (labai tikiuosi, kad tai nėra tikra istorija, nors jau nieko nebenustebintų): žmogus užsikosėja autobuse, visi stebi paklaikę. „Nebijokite, man ne korona, tik atvira tuberkuliozės forma“, – nuramina. Žmonės lengviau atsidūsta.
Be didelių sunkumų visą informaciją rasite SAM. Arba susisiekę su savo gydytoju. O jei jau norite pasirūpinti atsargomis (o atsargų namie turėti šiaip jau visada ne pro šalį) – įjunkite fantaziją. Tai jau mano asmeninis patarimas. Negi tas sausas kruopas ir graušite? Ikrai, jūros gėrybės – juk net krabo skardinėse būna.
