Kaip manai, kas dažniau girdi laisvesnį padrąsinimą, kad tu gali būti absoliučiai kuo tik nori, tik siek! Taip jau yra, kad berniukams dažniau leidžiama klysti ir leistis į nuotykius smėlio dėžėje, miške žaidžiant kariuką (ar vaikai dar vis žaidžia tokį žaidimą?), savo tinklaraštyje rašo Marija Serbintaitė.
Pripažink, mergaites mes mokome „gražaus elgesio“. Bet jeigu motina gamta taip surėdė, jog auginame berniukus ir mergaites, gal juos auginkime vienodai? Mokykime berniukus „gražaus elgesio“, būti tobulais ir tada turėsim pilną užaugusių perfekcionistų, kurie įkris į tą patį mergaičių perfekcionisčių katilą. Arba galim auginti vienodai kitaip, pavyzdžiui, abu skatinti leistis į nuotykius!
Nes mums velniškai reikia drąsių moterų!
Tikiu, kad yra daugybė tokių moterų, kurios nori veikti vienaip ar kitaip, bet tiesiog nedrįsta. O turi išdrįsti, mat gyvenimas gali keistis į gerąją pusę, o jei ir nepasikeis, bent galės pasakyti – „sąžininga nesėkmė“, išvertus į žmonių kalbą – aš bent pabandžiau.
Žinai, mane žavi moterys, kurios stoja ginti savo įsitikinimų, mane žavi tos moterys, kurios nebamba kaip yra negera gyventi (neturiu omenyje sergančių depresija ar kai užeina chroninis liūdesys), o imasi atsakomybės už savo gyvenimą ir jį kuria taip, kad joms pačioms būtų gera būti čia, tarp mūsų visų išprotėjusių. Mane žavi tos moterys, kurios priima sprendimą auginti ir užauginti vienos pačios vaikus, kiek jos stiprybės savyje turi??? Mane žavi tos moterys, kurios visiškai pačios, savo įdėtu darbu užsidirba pinigų. Mane žavi tos moterys, kurios grįžusios penktadienį įsijungia Netflix‘ą, nes šeštadienį ryte nori pabėgioti. Mane žavi tos moterys, kurios visiškai drąsiai ir nieko nevaržomos bare šoka taip, lyg šoktų paskutinį kartą. Štai kas yra drąsa! Visi šie dalykai yra susiję su drąsa. Kas joms nutiko, kad jos yra drąsios, o kitos nėra? Aišku, kad turim žiūrėti į auklėjimą.
Jau esu rašiusi, kad esame linkę apsaugoti mergaites nuo rizikos suklysti, įspraudžiame į mažą šiltnamiuką, kuriame ji jaučiasi puikiai, neišlįsdama iš savo komforto zonos. Bet yra dar vienas reikalas, kuris man nepatinka.
Drąsa yra siejama su vyriškumu.
Turbūt tikrai girdėta frazė „boba su kiaušais“, neva tai toks kaip ir komplimentuks, bet skamba itin iškreiptai.
Tuo dar, aišku, norima pasakyti, kad vyrų sėklidės yra jų drąsos ir galios centras. O dar yra teigiančių, kad moterys iš prigimties yra atsargesnės ir bailesnės dėl evoliucijos. Reshma Saujani, kuri parašė knygą skirtą perfekcionizmui, dalinosi vienu atsiliepimu (čia geriausia šio teksto dalis, pažadu), kurį parašė vaikinas po jos TEDTalk kalbos. Jis tvirtino, kad moterys turi mažiau drąsos todėl, kad turi kiaušides (žvengia Marija). Taip, tu teisingai perskaitei: kiaušides.
Šioje vietoje noriu nukopijuoti Saujani sakinį ir garsiai jį išrėkti: mano kiaušidės neturi balso, kad pasakytų, kokia drąsi aš renkuosi būti!
Drąsą neįgimta. Iš anksto biologiškai nėra nulemta vyrams būti drąsesniąja lytimi, o testosteronas nėra ypatingas, visagalis bilietas į drąsą, sako Saujani. Man kažkada irgi yra bandę įrodinėti du jauni vyrukai, truputį vyresni už mane (galvojau, kad gyvename tame pačiame laike ir mąstome panašiai, pasirodo ne!), kad evoliucija jau taip sutvėrė, jog moteris turėjo saugoti šeimos židinį, kol vyras, drąsus, aukštas, taip sakant iš liemens ir stuotmens, ėjo į medžioklę partempti šeimai nugalabytą gyvūną, tad moterys taip ir liko bailesnės.
Bet čia, juk tiek metų prieš! Ta išmetama evoliucijos korta man yra tokia absurdiška ir dvokianti pasenusia žuvimi.
Jeigu jau remiamės šiuo požiūriu, evoliucijos teorija, ar negalėtų būti taip, kad esame tiek evoliucionavę, kad vyrui nereikia tįsti nugalabyto gyvulio, o moteriai nebereikia rinkti uogų? Regis esame itin pažengę į priekį, vadinasi ši mintis apie evoliuciją yra pavadinkim švelniai, kiek senstelėjusi.
Juk gyvename XXI amžiuje, tai yra mūsų šiuolaikinis pasaulis, kuriame drąsa yra daug daugiau nei paprasčiausia fizine narsa, ir aplink šimtai pavyzdžių, kai mergaitės ir moterys randa tūkstančius būdų elgtis pašėlusiai drąsiai! Man turbūt ryškiausias pavyzdys #MeToo skandalas, kuriame moterys rizikavusios savo gerove bei reputacija išdrįso paviešinti seksualines įtakingų vyrų atakas.
Jeigu sugrįžtume prie tos frazės „boba su kiaušais“, čia, žinok, turim kai ką padaryti iš savo pusės, o tai yra, turime būti drąsios kaip moterys, ne kaip vyrai. Labai paprasta yra tą padaryti, pakeisti kalbą ir pakeisti dalykus savo galvoje. Ir drąsiai elgtis/rinktis tai, ko norime pačios, o ne tai, kas suplanuota „gyvenimo programos“, kurią sukūrė kažkas. O kas? Aš nežinau.
Ir šitoje vietoje reikia būtinai pabrėžti, jog visokia drąsa yra vertinga. Kopi į kalnus? Tai yra vienokia drąsa. Nusprendei gimdyti ir auginti viena pati vaiką? Tai yra kitokia drąsa. Nusprendei užbaigti santykius, kurie veda į savidestrukciją, nors žinai, kad bus beprotiškai liūdna be to žmogaus? Tai dar kitokia drąsos forma. Bet visas šios drąsos formas sieja vienas bendras dalykas – jos visos VERTINGOS! Ir nebūtinai, kaip matai, siejamos su fizine ištverme, narsa ir t.t.
Drąsa yra labai asmeniškas dalykas, ji yra visokia, ir ji būdama visokia vis tiek yra vienodai svarbi.
Ką čia parašiau, mums, moterims, yra neįtikėtinai gera naujiena – mes galime būti drąsios! Visai kaip išmokome būti tobulomis mergaitėmis, galime laisvai mokytis būti drąsiomis moterimis!
Aš esu įsitikinusi – drąsa užkrečia.
Sekite Mariją Instagrame.