Atrodo, lyg kas verste privertė sudėlioti šiuos sudėtingus psichologinius ir emocinius dalykus į dėžutes ir užantspauduoti. Čia blogos „dėžutės“, kaip su kokiais juodligės milteliais, jų šiukštu neliesti ir bijoti. O šitos – gerosios „dėžutės“, jų turinį naudoti pagirtina ir rekomenduotina. Ir kas atsitinka? Užsimanome būti tik tose dėžutėse su užrašu „geros emocijos“ – nes taip reikia, nes taip kažkas pasakė, nes kažkas sugėdino, kad blogai jaustis yra negražu, nenormalu, netinkama, pasibjaurėtina ir kt. Tarsi tik džiaugsmas, linksmumas, ramybė, geras ūpas, šypsena yra norma, o visa kita lieka už borto kaip nevartotina, nekokybiška, nereikalinga, gėdinga.

Blogas yra negatyvus požiūris į negatyvias emocijas, o ne patys jausmai blogi. Liūdesys, beviltiškumas, desperacija, nuovargis, pasimetimas, nuobodulys, ašaros, pyktis ir kita – visa tai yra lygiai taip pat legalu kaip skambus juokas, meilė, laimė ar džiugesys. Ir niekas negali jūsų priversti jaustis kitaip jei tą akimirką nesijaučiate. Teisė jaustis blogai suteikta kiekvienai iš mūsų. Todėl mes galime ja naudotis ir niekas neturi teisės iš mūsų jos atimti.

Aplinkinių raginimai, neva turėję suveikti kaip priešnuodis blogai nuotaikai ar užklupusiai slegiančiai savijautai, dažniausiai suveikia kaip neskiesti nuodai. „Pralinksmėk, juk saulutė šviečia!“, „Ko tokia liūdna, tau netinka“, „Neišsigalvok, viskas tau gerai“, „Šypsokis, mąstyk pozityviai“ ir begalės kitų, ko gero, ir jums girdėtų išminties perlų, kurie smaigsto blogai besijaučiantį žmogų aštriau už adatas. Nes blogai jaustis nemadinga, nes blogai jaustis lyg dėvėti suknelę su baisia purvo dėme. Skirtumas tas, kad suknelę persirengti juokų darbas, o štai spragtelėti pirštais ir akimirksniu persijungti į teigiamų emocijų režimą – neretai sunkiau už raketų mokslą.

Jūsų teisė jaustis blogai lygiai taip pat yra ir jūsų atsakomybė – neišlieti to ant kitų žmonių, neversti jų kentėti dėl to.

O jeigu visas emocijas – tiek pūkuotas, tiek dygias tiesiog priimti kaip duotybę. Nekalti savęs už tai, kad nepavyksta būti tooookiai linksmai, energingai, žvaliai, džiaugsmingai kaip tą akimirką jaučiasi kiti. Į savo emocinį pasaulį pažvelgti kaip į įvairovę. Juk gamtoje irgi ne vien margaspalviai drugeliai skrajoja, čia ir šliužai šliaužioja. Šalia kvapniausių žiedų keroja dilgėlės, o toje pačioje planetoje vaikšto ne tik ištaigingi liūtai, bet vietos randa ir nesusipratėliai ančiasnapiai.

Ir gamta juos visus vienodai priima ir myli. Jei žiūrėtume į savo išgyvenimus kaip savo turtą, nebenorėtume jų neigti, vien dėl to, kad jie tokie skirtingi. Savo namus branginame už vieną funkciją, automobilį už kitą – nors ir vienas, ir kitas mums kainuoja. Jausmai irgi turi savo kainą, kurią mokame savo emocine ir psichologine „valiuta“. Visos emocijos yra mūsų nuosavybė – net jei kažkas skuba jas vadinti geromis ar blogomis. Jos tiesiog yra ir jos mūsų. Todėl tik jums geriau žinoti, kada ir kaip jaustis. Net jei aplinka ir labai norėtų paspausti „iš geros valios“.

Tai iliustruoja ir šis nugirstas pokalbis. Senolė kalbasi su savo anūku, kad sunku jai gyventi, skauda ir tą, ir kitą, o ir nuovargis baisus. Jaunuolis mesteli, kad nėra reikalo skųstis, kai oras toks puikus, reikia džiaugtis kiekviena diena! O senutė jam ir atsako: „Kai tau bus 80-imt, kaip man, pamatysi, ką reiškia tokiais patarimais žarstytis…“.

Ir viso šio teksto mintis nebūtų baigtinė be šios labai svarbios sąlygos – jūsų teisė jaustis blogai lygiai taip pat yra ir jūsų atsakomybė – neišlieti to ant kitų žmonių, neversti jų kentėti dėl to. Priimti savo blogumą stoiškai, juo dalintis, ieškoti supratimo ir paguodos, bet netapti nuodingu gyviu.