MILŽINIŠKA PRIVILEGIJA IR GARBĖ
Veikli, spinduliuojanti charizma Viktorija prisipažįsta, kad yra gana spontaniška ir į iššūkius žiūrinti kaip į nuotykius. Vis dėlto, iki bet kurio atsakingo sprendimo priėmimo atlieka gerus namų darbus, įsigilina į visas įmanomas projekto rizikas, sąžiningai apskaičiuoja, kokios yra jos galimybės. Ar sugebės, ar verta prisiimti visus tuos pavojus, stresą, ir ar ji pati kažko naujo išmoks, paaugs, patobulės?
„Žinau, kad Popiežiaus vizito turinio komunikacijos vadovės pareigoms tikau idealiai: turėjau reikiamas kompetencijas, labai specifinių, nišinių žinių bagažą, – pasakoja pašnekovė. – Norėjau to darbo, buvau tikra, kad jį atliksiu geriau nei gerai ir tą sakau visiškai nesipuikuodama“.
Popiežiaus vizitas Lietuvoje buvo pripažintas geriausiu 2019 metų renginiu. Viktorija džiaugiasi, kad į renginį ir susitikimus atvyko tiek daug žmonių, kad jos suformuluotos žinutės pagrindinė mintis buvo perduota ir pasiekė savo adresatus.
„Tas gyvenimo etapas buvo pilnas nesibaigiančių krizių, jas reikėjo numatyti ir užbėgti joms už akių, – įtemptą laiką ruošiantis renginiui prisimena Viktorija Urbonaitė. – Toks nuolatinis žaidimas šachmatais. Klaidų čia būti tiesiog negalėjo, jos būtų kainavę labai brangiai.
Kai dabar žiūriu atgal, suprantu, kad tada gyvenau maksimaliai susikaupusi, susitelkusi ir net nemiegojusi buvau pastabi detalėms. Čia ir Dievo dovana, ir charakterio ypatybė, ir didžiulis darbas su savimi“.
Pasibaigus nacionaliniam ir tarptautiniam renginiui komunikacijos specialistei atėjo tikrasis suvokimas, kad tą pirmąją akimirką, kai moteris priiminėjo sprendimą imtis šio projekto, visgi iki galo net nenujautė, kiek daug jėgų tai atims, kiek laiko paskui teks save rinkti iš naujo, kiek reiks poilsio ir tylos mėnesių.
„Buvo žmonių, kurie man sakė, kad man buvo suteikta milžiniška privilegija ir garbė, bet aš nė karto to viduje neišgyvenau, – teigia komunikacijos specialistė. – Tai buvo tiesiog mano darbas. Didelės atsakomybės dažnai reiškia ir didelį emocinį krūvį, pasiutusį stresą ir nebūtinai adekvačią finansinę išraišką“.
REIKIA NE MAGIJOS IR UŽKALBĖJIMŲ, O REIKIAMŲ ŽINIŲ
Mintį apie kūrybos namų „Kregždynas“ steigimą Viktorija brandino ilgai. Kaip pati teigia: „Į sprendimą dirbti sau ėjau palaipsniui, sąmoningai svarstydama visus už ir prieš. Man patinka idėjas subrandinti, sunokinti, nenuskinti jų per anksti“.
Kūrėja įsivaizdavo visus įmanomus baisiausius scenarijus ir suprato, kad nėra jie tokie baisūs, kad visi jie turi sprendimus. Jos manymu, taip yra sukuriama daugybė verslų ir projektų – vieni pavyksta iš pirmo karto, kitiems reikia daugiau bandymų, dar kiti atkrenta, neprilimpa, gimsta per anksti ar per vėlai.
Viktorija Urbonaitė džiaugiasi, kad iki „Kregždyno“ visos jos darbo patirtys buvo stipriai auginančios ir suteikė tokių kompetencijų, kurias šiandien puikiai pritaiko savo darbe.
„Žinojau, kad laisvai samdomo žmogaus karjera turės daug neapibrėžtumo, daug rizikų, tu niekada nežinosi, kiek kurį mėnesį uždirbsi, kiek klientų turėsi. Bet tuo pačiu ir labai viliojo ta laisvė, ta galimybė atlikti ne tik kitų sugalvotas užduotis, bet ir pačiai imtis iniciatyvų, kurti savo produktą, – patirtimi dalinasi pašnekovė. – Dabar gal jau net ir juokingos tos didelės baimės akys, nes sąskaitas išrašyti nėra joks menas, buhalterija irgi yra įveikiama užduotis, o klientai dabar dažniausiai mus susiranda patys, nes reklama apie „Kregždyną“ ir jo aukštą kokybę eina iš lūpų į lūpas“.
Šiuo metu po „Kregždyno“ stogu Viktorija dirba su savo bičiule, profesionalia fotografe ir dizainere Laima Penek. Laima fotografuoja renginius, šventes, žmones, o Viktorija rašo, kuria turinį, generuoja idėjas, mezga ryšius su klientais. Drauge sujungusios savo žinias veda ne tik mobilios fotografijos ir teksto tobulinimo dirbtuves, bet ir pačios užsiima leidyba. Jau yra pasirodžiusi jų bendra knyga „Palangos orkestras. Dialogai“, šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje Viktorija dalyvaus su savo antrąja knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ (leidykla „Dvi tylos“), kurią parašė su bendraautore Viktorija Aprimaite.
„Be abejo, didžiausia ir labiausiai matoma buvo mūsų įgyvendinta Popiežiaus vizito turinio komunikacijos kampanija, – bendru pasiektu rezultatu didžiuojasi komunikacijos specialistė. – Būdavo, kad išgirstame nuvilnijantį klausimą profesionalų grupėse – kuri agentūra čia dirba, kiek žmonių tai daro? Ir tada mus nuoširdžiai suimdavo juokas – juk visus tuos septynis mėnesius buvome tik dviese, be jokių agentūrų, asistentų ar pagalbininkų. Du žmonės kartais gali daugiau nei didžiulė kompanija“.
Paklausta apie aplinkinių ir artimųjų palaikymą, pradėjus dirbti savarankiškai, Viktorija – atvira: „Šeima ir draugai dažnai palaiko todėl, kad myli, bet nebūtinai jie supranta, per ką tu eini, kokias baimes išgyveni – jie skatina ir džiaugiasi, nes taip ir turi daryti artimiausieji. Viena yra parašyti gražų įrašą feisbuk’e ir sulaukti tolimų pažįstamų komentarų, kad „fainai rašai – leisk knygą“, bet visai kas kita, kai tai tau pasako senas leidybos, literatūros vilkas – ir ne tik pasako, bet dar ir stumia, moko, pataria, pabara, pakritikuoja, bet ne tam, kad tave sužlugdytų, bet kad užaugintų, kad pastūmėtų į kokybę, kad nenubėgtum paviršiumi“.
GYVENIMAS YRA ĮKVĖPIMAS
Viktorija Urbonaitė yra iš tų žmonių, kurie siekdami tikslo visa širdimi mėgaujasi pačiu procesu. Ji ir strategė, ir įgyvendintoja – matanti viziją, galutinį rezultatą ir tuo pat metu tiksliai matanti kiekvieną žingsnį iki to.
„Kiekviena diena atsineša kažką savo. Kartais įkvėpimo ieškau kelionėse, nepažintuose kraštuose, kultūroj, mene, kartais skaitau knygas apie man nežinomas temas, skaitau mokslinius straipsnius apie kokią nors plonybę, kuri visiškai nesusijusi su mano darbu, kartais tiesiog tyliu ir klausausi, kartais žiūriu, ką kuria konkurentai, o kartais tyčia nežiūriu, kartais vaikštau po miestą be tikslo, stebiu žmones kaip personažus“, – patirtimi dalinasi kūrėja.
Pašnekovė tikra, kad svajonės, idėjos yra gražu ir labai žmogiška, bet jos daug gražesnės, kai tampa įgyvendintos. Jos įsitikinimu reikia tiesiog imti ir daryti. Mažiau laukti mūzų, įkvėpimo, tinkamo laiko, aplinkybių, bet pakelti užpakalį nuo sofos ir žengti tą žingsnį, tada dar vieną, o tada dar vieną. Susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas būna visoks, kad net sunkiausi etapai kažkada baigiasi, beje, šlovės minutės irgi užgęsta. Ir viena, ir kita kažko išmoko. Gal todėl taip įdomu gyventi.
KADA, JEI NE DABAR
„Jei gyvenimas nebemielas, jei ryte išgirdus žadintuvą oda ima šiauštis, jei nėra jėgų kasdien eiti ten, kur stovi tavo darbo kėdė ir stalas, gal kaip tik dabar ir atėjo tas metas pokyčiui“, – teigia Viktorija Urbonaitė.
Jeigu šiandien tektų grįžti atgal, kūrybininkė tikra, kad pakeistų tik viena – mažiau svajotų ir daugiau darytų. Žinant, kad esi ne vienas, kad daugybė žmonių prieš tave bandė, klydo, klupo, bandė iš naujo, tai ir tau pasidaro ramiau.
„Pastebėjau, kad tuomet, kai turiu didelį tikslą, man įsijungia selektyvi klausa, aš nustoju girdėti, ką kalba kiti. Tų nuomonių visada bus, bet klausydamasi jų nebūčiau nei savo didžiųjų komunikacijos projektų įgyvendinus, nei knygų parašius“, – užtikrinta Viktorija.
Rašytoja, kūrybos namų „Kregždynas“ įkūrėja ir komunikacijos specialistė, prieš imantis pokyčių pataria nepatingėti atlikti namų darbus, patyrinėti sritį, į kurią šoki, įgyti tam reikiamų žinių, nes kai žinai ką darai, tai ir žingsniai tvirtesni, ir galva būna aukščiau iškelta. Ir turbūt svarbiausia yra nesureikšminti nei savęs, nei to pokyčio, eiti lengva, pasitikinčia širdimi, nes gyvenimas myli drąsuolius.
