Kasmet atsiranda ekspertų, nuoširdžiai pasakojančių, ko tai Eurovizijai reikia, kas nors analizuoja buvusias kol kas tik kitų valstybių pergales ir semiasi įkvėpimo. Vieni įkvėpimo, o kiti – vilties. Galgi šiemet.
Kalkit mane prie kryžiaus, bet esu absoliučiai tikra, kad Eurovizijos mes nelaimėsim. Nei šiemet, nei, greičiausiai, po penkerių metų. Ne todėl, kad mūsų atlikėjai prastesni ar dainos netinkamos. Ne todėl, kad kasmet konkursui sukeldami didžiulį šaršalą vėliau nusivylimą išpilame komentuodami išrinktąjį, jo apdarus ir, žinoma, nevykusius pasirinkimus.
Ir net ne todėl, kad nemažai aukščiausio lygio atlikėjų Eurovizijos bijo labiau nei užstrigusios fonogramos – juk ten taip lengva palaidoti ne tik neprasidėjusią tarptautinę, bet ir visai sėkmingai iki tol besiklosčiusią vietinę karjerą.
Nelaimėsime todėl, kad per daug galvojame. Mažyčiai mažytės valstybės žmonės kiekvieną savo kompleksą išdidina iki dramblio ir, kaip yra pratę, pasauliui nori rodyti tik išeiginį šiaip nenaudojamą močiutės sekcijoje dulkėjusį servizą. Nes tokį matė pas kaimynus, draugus ir pažįstamus. Bėda, kad kaimynai pernykščius servizus išmeta per petį ir skuba ieškoti naujų.
Kažkada skaičiau puikią Giedriaus Drukteinio mintį apie lietuvius, kuriems tiesiog neduota kurti madų. Citatos neprisiminsiu, bet jis gražiai paaiškino, kodėl Kim Kardashian apsirengusi absoliutų nesusipratimą primenančiu deriniu sukuria madas, o mus, deja, lieka tenkintis jų sekimu, ne kūrimu.
Eurovizijoje, kur šalies dydis be finansinių pajėgumų mažai ką reiškia (prisiminkite visus laimėtojus – ten pilna mažųjų valstybių atstovų), šią taisyklę derėtų pamiršti ir nustoti kapstytis praeityje. Net tokioje netolimoje kaip pastarieji metai.
Saugūs ir laiko patikrinti variantai pasauliui tiesiog nebeįdomūs. Jei pažiūrėtumėte bent dešimt pastarųjų metų Eurovizijos dainų konkurso laimėtojų, pastebėtumėte, kad nebuvo nė karto, kai dvejus metus iš eilės laimėtų panašūs į praėjusius dainininkai. Nuo Euroviziją supurčiusių Lordi laikų nė vienas ilgam įsimenantis laimėtojų pasirinkimas paprasčiausiai nebuvo saugus.
Kaip būtume reagavę, jei į atrankas ateitų toks keistuolis Salvadoras Sobralis? Storulė Netta (tik pažiūrėkite, kiek dėmesio sulaukė nepalyginamai kuklesnis Donatos Virbilaitės pasirodymas ir apdaras)? Conchita Wurst nacionalinėse Eurovizijos atrankose, greičiausiai, būtų sutraukusi protestus prie LRT pastato – tema „kaip tai paaiškinti vaikams“ buvo aktuali ir gana ilgai grojo Conchitai net neįkėlus dailiai depiliuotos kojos į Lietuvą.
O jei imtume ir nusispjautume? Pamirštume kas tai Eurovizijai „tinka“, kas „netinka“? Dar geriau – net nepasvarstytume apie tai, ką pasaulis pagalvos, jei vietoje iščiustyto servizo ant stalo padėsime kokią patiems labai mielą keistenybę? Porą sykių bandėm ir jie, sutikit, buvo beprotiškai smagūs, nors vyrams spindinčiomis trumpikėmis ir nepavyko pasiekti finalo.
Mūsų noras įtikti pasauliui ir svetima gėda už savus (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) – ne daugiau nei paprasčiausi kompleksai, stabdantys mus ne tik nuo pergalės, bet ir nuo gebėjimo pasidžiaugti tuo, kas Eurovizija iš tiesų ir yra – tarptautinė muzikos šventė. Kas šiemet atrankose geriausi? Tie, kuriuos išrinksime. Ir nesvarbu, ar jie dėvės sijonus, ar žavės trijų dienų barzdele, o gal abu vienu metu. Pamirškime standartus ir tiesiog pasilinksminkime. O jei nuotaika vis dėlto genda – užteks perjungti kanalą ir patylėti.
Daugiau Aistės tekstų skaitykite ČIA.
