Kai daugiau ar mažiau atsegėme šunis nuo grandinių, nes nesame kokie ten laukiniai, pradėjome gyvūnus į savo namus rinktis pagal grožį – kaip naują minkštų baldų rinkinį svetainei. Kaip kadaise amerikiečiai rinkdavosi žmonas iš Rytų Europos, vartydami nuotakų katalogus. Kai pasidarė madinga garsiai rėkti, kad televizoriaus nežiūri, nes kas tokią tuštybę gali žiūrėti, masės ėmė prilipę varvinti akis į amebas internete, rodančias, kaip maliavojasi priešais veidrodį. Juk ne teliką žiūri – o internete naršo. Kas, kad turinio lygis blogesnis nei TV pagalbos. Rezultate labiausiai keitėsi formos ar pavadinimai, bet esmė nepasikeitė – panašiai, kaip stoties prostitutes (beveik) pakeitė elitinės palydovės, tik ar matote čia skirtumą?
Taigi, pasirodė, kad jei moki šūdą iškišti kaip vakarietišką naujovę, kuri skamba pakankamai madingai ir patraukliai, gali iš to kalti pinigus. Vienu banknotu užsikloti, kitu pasikloti. Žmonėms patinka jaustis geresniais, kai tai labai patogu, nesvarbu, ar nors kiek atspindi tiesą. Žmonėms mažai terūpi rezultatas ir apskritai retas nori kažkur gilintis – ir tai tikriausia aukso kasykla.
Taip įvyko ir užklupus zero waste bangai. Gyvenimas be šiukšlių – ypatingai graži ir idiliška idėja, bet tik įgyvendinant ją sąmoningai. Realybėje pulkai jaunųjų aktyvistų, nusprendę išgelbėti plastiku springstančius banginius, kaip šampano kamščius pasibaisėję lauk šovė viską, kas dūlėjo užsilikę namie iš plastiko. Ir pradėjo naują gyvenimo etapą – puolė pirkti ekologiškų, perdirbimui tinkamų, judėjimo principus atitinkančių prekių. Puodeliai, dezodorantai, maisto dėžutės, prausimosi prekių taros, skustuvai buvo siunčiami dėžėmis. Kai kur – skraidinami iš Kinijos, įpakuoti į kelis sluoksnius labai neekologiškų medžiagų. Dažnai pagaminti išnaudojamų atsilikusių šalių darbininkų, gaunančių po dolerį per dieną, gamyklose, kurios savo tarša patį šėtoną apnuodytų.
Atsimenu, viena tokia pasaulio gelbėtoja mane bandė gabalais sudraskyti, pamačiusi, kad geriu iš plastikinio šiaudelio. Istorija tokia, kad tie šiaudeliai stalčiuje jau septynerius metus, kartą ar porą per metus po vieną, kitą paimu, todėl greičiausiai jų užteksiu dar dešimtmečiui. Paaiškinau jai, kad nė neplanuoju jų atsikratyti – jei jau kadaise nusipirkau, tai naudosiu ir sunaudosiu. Tik žiopt žiopt – ar tu supranti, kad neekologiška. Bet kad visos gyvenimo be šiukšlių idėjos esmė – vartojimo ir pirkimo mažinimas, pakartotinio turimų daiktų naudojimo didinimas – ji nenori iš manęs girdėti. Kaip ir visi pasaulio gelbėtojai, pykstantys, kad su šypsenomis palydimas jų kvietimas bendrai maldai lietų prišaukti – pinigų perveskite, pinigų. Šiukšles kieme susirinkite. Neišmeskite pusės nusiperkamo maisto. Bet geriau renkamasi atrodyti susirūpinusiais.
Nieko naujo – istorija kartojosi su visomis madomis. Ar pamenate pamišimą dėl alergijų ir netoleravimo? Gliutenas, glitimas, laktozė. Žmonės ėmė nebesigilinti – gerai, blogai, toleruoja jie ar netoleruoja. Žodžiai „be laktozės“ ar „be glitimo“ etiketėje tapo žodžio „sveikas“ sinonimu, kad ir kaip tai prasilenktų su realybe. Pamenu, pirkau jogurtą iš ūkininko – paragavau, skanus, imu. „Imkit be laktozės geriau“, – gana įkyriai keletą kartų paragino pardavėja. Bet aš tai laktozę toleruoju kuo puikiausiai – jokių nemalonių pojūčių man ji nekelia. Tai kodėl tada be laktozės? Nori nenori, peršasi išvada, kad arba žmonės nė patys nelabai gilinasi, ką čia parduoda, arba tiesiog yra suinteresuoti parduoti brangesnį produktą. Nes spėkite, kokie makaronai įprastame prekybos centre brangiausi? Žinoma, kad be glitimo. Malonu matyti pasirinkimą tiems, kuriems jis reikalingas dėl jų organizmo reakcijų, tačiau apie ribotą naudos lauką likusiems, žinoma, nekomunikuojama. Dar komiškesnis sveikuoliškų jogurtų tikrasis veidas. Rašoma, kad ypač sveikas, nuostabiai ekologiškas, kai kur pridedama, kad be riebalų (kai riebalai visai nėra blogai), o tada sudėtyje pamatai 30 gramų cukraus šimte mililitrų produkto. Nuostabus marketinginis žaidimas su kvailiais.
O kaip tie elektriniai automobiliai, apie kuriuos svajoja ir kuriuos perka gamtai ir planetai pasišventę gelbėtojai, kurie atsisakys benzino, saugodami baigtinius naftos išteklius ir orą nuo benzininių variklių teršalų? Faktas, kad elektra varomiems automobiliams įkrauti reikia pagaminti elektros energiją, o kad ją pagamintum, reikia deginti tą pačią naftą, ignoruojamas. Na, kol ignoruoji, skamba žaviai ir tikrai pasiaukojančiai. O man kažkaip atrodo, kad reiktų mažiau svaičioti ir iš kelių pašalinti tuos šimtus juodais dūmais kosėjančių trantų. Pradžiai.
Dauguma išvardintų dalykų sąmoningo žmogaus rankose gali tapti būdu prisidėti prie teisingesnio arba sveikesnio gyvenimo. Bet kai bet kuri tokia idėja atsiduria kvailio matymo lauke, tai Dieve padėk. Ir klaikiausia, kad jam tai atrodo prasminga. Nusipirko dar vieną daugkartinį puodelį į savo kolekciją – ir jau pasaulio gelbėtojas.
