Ši paprasta tiesa dažnai būna užmėtoma skambiais šūkiais ir paskatinimais neva linkinčiais mums gero ir turinčiais įkvėpti: „Tu pati!“, „Aš pati!“, „Jei pati nepadarysi, niekas ir nepadarys!“, „Pasitikėk tik savimi!“ ir etc. Prisigaudome šių iliuzinių patarimų lyg oro burbulų, išpampstame nuo jų ir sulaukiame priešingo efekto – judėti pirmyn tampa ne lengviau, o sunkiau. Neretai išeina tik ritinėtis vietoje, o ta pažadėtoji jėga ir kryptis nutolsta dar labiau ir tampa tiek pat pasiekiama, kiek mėnulis danguje per ištiestą ranką.
Taip, žmogui reikia žmogaus ir kalbu ne apie romantiškus santykius ar antrosios pusės turėjimą. Kalbu apie bendražmogišką ryšį, be kurio neįmanoma išgyventi kaip be oro, maisto ar vandens. Kartais geriau tuščiu skrandžiu, bet pilna širdimi. O širdis pilna niekad nebus be artimų žmonių. Kaip sakoma, pasidalintas džiaugsmas padvigubėja, o pasidalintas skausmas sumažėja perpus. Ir tai galioja visiems, kokio būdo ar temperamento bebūtume – intravertai ar ekstravertai.
Kad siela artimi žmonės yra didžiausia dovana dažniausiai išryškėja tuomet, kai gyvenimas ima piešti juodas juostas. Kai išgyvanme didelius pokyčius, netektis, nesėkmes, skyrybas, ligas, kitus sunkumus. Kai nuolatiniais palydovais tampa ne šypsena ir juokas, o skausmas, kančia, ašaros, liūdesys, beviltiškumas ir kiti sprangūs jausmai. Tos emocijos tikrai tokios dygios, kad jomis galima nejuokais paspringti, jei kokia draugiška ranka nepaplekšnos per nugarą, kad vėl atgautume kvapą. Tik netraukite tos rankos šalin… Tegu ji jus gelbėja, net jei iš pradžių nejauku, neįprasta, gėda, kad kažkas pamatys jus silpną, palūžusią, paraudusiomis akimis. Pokalbis ar tiesiog pabuvimas su artima siela, jus suprantančiu, užjaučiančiu draugu ar drauge yra kaip stebuklinga piliulė. Tiesa, stebuklingų piliulių, kurios neturėtų sunkaus šalutinio poveikio nėra, o štai laikas praleistas su jus palaikančiu asmeniu yra gydymas be neigiamų pasekmių. Leiskite kitiems jums padėti – žodžiu, gestu, žvilgsniu, apkabinimu.
Mums visiems reikia turėti savo palaikymo komandą, ypač tais gyvenimo etapais, kai iš dangaus ne žiedlapiai krinta, o akmenimis lyja. Pergalvokite jus supančių žmonių ratą ir sudarykite sąrašą iš 4-5, ar bent 3-jų žmonių, kuriems galėtumėte paskambinti, parašyti, susitikti, kai užeina blogumas. Iš tokių žmonių, kurie suteikia jums saugumo jausmą, kurių „linijos“ jums visada atviros. Kurie nepamokslaus, nebruks patarimų, nemoralizuos, dar blogiau, negėdins ar nežemins jūsų dėl jūsų bėdų. Tai taps ir puikiu filtru atskirti tikrus draugus, nuo tų, su kuriais jums ne pakeliui. „Palaikymo komandą“ gali sudaryti patys įvairiausi jūsų aplinkos žmonės, nebūtinai tradiciniai bičiuliai. Gal į jį pateks giminaičių, rūpestingų kolegų, kaimynų ar tokių žmonių, su kuriais kalbatės tik kas pusmetį, bet tas pokalbis gali vykti kad ir vidurnakty kelias valandas be pertraukos. Tik nepamirškite, kad 1-o ar 2-jų draugų sąraše yra per maža, nes negalite tų žmonių nudrenuoti, vis besikreipdami pagalbos – juk jie irgi kariauja savo vidinius ir išorinius karus, todėl palikite jėgų ir jiems patiems, netapkite vampyrais. Skaičius 3-5 yra optimalus.
Kai patys išmokote priimti pagalbą – emocinę, psichologinę ar fizinę, apsidairykite, gal galite pasidalinti tokia gydomąja galia su kitu žmogumi ar žmonėmis. Kai pamatysite, kad jūsų ištartas geras žodis, išklausyta liūdna istorija ar tylus apkabinimas įžiebs kitame žmoguje šviesą, bent tai dienai, vakarui ar akimirkai, pajusite, kokia įkvepiančia jėga tai sugrįš ir jums. „Draugai neprivalo išspręsti savo bičiulių problemų, tai ne jų galioms, bet jie privalo nepalikti savo draugo skausme vieno, kad šis žinotų, kaip blogai bebūtų, jūs būsite šalia“ – ši mintis išlaisvino mane ir tuo pačiu dar labiau priartino prie savo artimų žmonių, kuriems reikia mano pagalbos, o man reikia jų.
Mes visi esame mus jungiančios sistemos dalimis. Mes neveiksime, iškritę iš mechanizmo, o visas mechanizmas sušlubuos be mūsų. Tad sukimės draugėn.
