Prieš keletą dienų pranešiau apie tai, kad po metų pertraukos vėl pradėjau lankyti psichoterapiją. Suprantu, kad kai kuriuose mūsų planetos užkaboriuose ta tema baisumu prilygsta karui, skurdui ir prievartavimams. Kažkur visai šalia mūsų tai vis dar tema-tabu, gėda, kuriai įvykus reikia patylėti, pasilaikyti sau – nes juk pas psichoterapeutus, pas psichiatrus lankosi psichai. Tačiau man taip natūraliai negėda – visiškai, nors nusišauk, negėda.

Kai skauda sielą, nieko nedaryti yra taip pat kvaila, kaip lūžus rankai nesikreipti pagalbos ir laukti, kol savaime sugis.

Kodėl ten lankausi? Nes jaučiuosi prastai. Jaučiu nerimą, įkyrias mintis, paniką, kai kada jaučiuosi priešdepresinės būklės, negaliu miegoti. Man ne tik nėra gėda – aš žinau daugiau žmonių, kurie bent kartą gyvenime taip jautėsi, nei tų, kurie niekada to nepatyrė. Dar žinau tvirtinusių, kad tokios būsenos – išsigalvojimai, o po to užsinėrusių virvę ant kaklo. Taip gerai jautėsi, tokia šviesa galvoje skleidėsi, kad mirtis buvo džiugesnis pasirinkimas.

Esu tikra, kad priėmiau patį teisingiausią pasirinkimą – kalbėti, nes klausimų, kurių sulaukiau, kiekis buvo grandiozinis: kur kreiptis, kaip išsirinkti, kiek kainuoja, kaip išdrįsti, kaip atrodo sesijos, ką daryti, jei artimieji nepalaiko. Dešimtys žinučių iš paauglių, studentų, vidutinio amžiaus žmonių, net tų, kurie jau turi anūkų. Amžiaus amplitudė plati, o problema viena, suartinanti mus, primenanti, kad šalia pozų, pasiekimų, nuomonių, mes visi žmonės su tomis pačiomis baimėmis, demonais ir kompleksais.

Natūralu jaustis nevykėliu, natūralu bijoti mesti nekenčiamą darbą, natūralu jausti gėdą, kad tave paliko, natūralu šlykštėtis savo netobulu kūnu, natūralu nesijausti laimingu santykiuose, natūralu nesusitvardyti ir išsilieti ant artimųjų. Natūralu – tačiau jūs neprivalote taip gyventi.

Todėl šiandien noriu užrašyti informaciją, kurią turiu pati, ir jei tai padės nors vienam skaitančiam – buvo verta. Jei ne – kalbėsiu apie tai ir toliau, siekdama, kad gėda būtų ne kalbėti apie psichologinę sveikatą, o apsimetinėti, kad viskas gerai.

Visų pirma, jūsų savijauta yra žmogiška ir natūrali. Priežastys būna įvairios, bet visas jas sukuria patirtys. Nėra veiksmo be atoveiksmio ir kiekvienas sugertas žodis, išgyventa situacija, mumyse kažką palieka. Natūralu jaustis nevykėliu, natūralu bijoti mesti nekenčiamą darbą, natūralu jausti gėdą, kad tave paliko, natūralu šlykštėtis savo netobulu kūnu, natūralu nesijausti laimingu santykiuose, natūralu nesusitvardyti ir išsilieti ant artimųjų. Natūralu – tačiau jūs neprivalote taip gyventi. Ir vienintelis žmogus, kuris gali jus iš ten išvesti, esate jūs pats. Taip ir pati sau pasakiau – už mane to nepadarys draugai, tėvai ar mylimas vyras. Jei padarysiu – tai būsiu tik aš. Būtent todėl grįžau į psichoterapiją. Tai – kaip sporto salė. Darbas.

Antra – jums nereikia kitų pritarimo, net labai artimų. Gaila ir neteisinga, bet ne visi supras psichoterapijų reikšmę, taip pat ir kitos psichologinės pagalbos ieškojimą. Dar gūdesni stereotipai ir išsigalvojimai pasipila prisipažinus, kad vartoji antidepresantus. Kuriami mitai apie tai, kaip žmonės be jų nebegali gyventi, kaip tampa zombiais, kaip jie – nebe jie. Medicininis išsilavinimas pas pasakų kūrėjus – nebent Google magistras, tačiau fantazija didelė. Palikite apie gydymą spręsti gydytojui. Yra žmonių, kurie negeria kraujospūdį ir cholesterolį reguliuojančių vaistų, kurdami legendas apie šių pavojingumą, nors objektyvūs skaičiai rodo katastrofiškai didelį lietuvių mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau šiuo atveju gydytojo kompetencija didesnė net už labai mylinčios mamos kompetenciją, jei ši nėra šios, konkrečios srities medikė.

Yra daug žmonių, kurie jau turi nusistatymą „man per brangu“, nė nesusipažinę su galimybėmis.

Man pasisekė – mano šeima mano savijautas ir pasirinkimą tokias savijautas gydyti priima natūraliai ir teigiamai. Bet taip irgi buvo ne nuo pat pradžių – mano šeimoje taip pat reikėjo laužyti stereotipus.

Trečia – kainos. Yra daug žmonių, kurie jau turi nusistatymą „man per brangu“, nė nesusipažinę su galimybėmis. Mums visiems priklauso 10 valstybės finansuojamų psichologo konsultacijų per metus, poliklinikoje, kurioje esame užsiregistravę. Tikriausiai apie tokių konsultacijų kokybę galima diskutuoti, nes čia labai daug dedamųjų: kas bus tas specialistas, kaip patys rimtai sugebėsite į tai žiūrėti, kokia bus eilė. Tačiau jos gali būti ir kokybiškos – ir tai bet kokiu atveju kokybiškiau nei grimzti ir kankintis. Visi žingsniai pirmyn nėra žingsniai atgal. Krizės metu yra budinčių specialistų, kurių konsultacijos nėra mokamos. Egzistuoja grupiniai užsiėmimai, kurie yra pigesni. Taip pat mažesnės patirties specialistai teikia konsultacijos, kurių kainos svyruoja tarp 10-15 eurų. Mano sesijos kaina yra 60 eurų, mano draugė moka 40. Tačiau brangus – dar nereiškia gero, o pigus – blogo. Tas, kuris visiems geras, jums gali netikti, o tas, kuris kažkam blogas – atrasti savo lankytoją, kuris juo džiaugsis. Tai individualu.

Žmonės dažnai bijo, kad iš jų pasijuoks. Ar odontologas juokiasi iš skylės jūsų dantyje? Ar plastikos chirurgas juokiasi iš jūsų kreivos nosies? Ar šeimos gydytojas juokiasi, kai ateinate su temperatūra?

Taip prieiname prie ketvirtojo punkto – kaip rasti tinkamą. Tikriausiai – vienintelis būdas yra bandyti. Aš pati negrįžau pas specialistę, pas kurią lankiausi prieš metus. Pasirinkau kitą. Žinau žmonių, pakeitusių penkis specialistus ir pagaliau radusį savąjį. Galiu patikinti – net pas patį geriausią, tinkamiausią specialistą jums neprivalo būti malonu. Tai nėra spa. Knaisiotis savo skausmuose tiesiog nėra malonu. Tačiau dalykas, kuris man atrodo svarbus – jūs turite galėti pasitikėti tuo žmogumi. Rasti jėgų juo pasitikėti, nes kitaip nieko nebus. Jei pasitikėti, tikėti pasirinktu specialistu negalite, galbūt reikia paieškoti kito. Tačiau tai niekada nepavyks vienu atveju – jei nepabandysite. Tiesiog pabandykite nueiti. Nereikia įsipareigojimo prieš save, kad privalote eiti amžinai, kad privalote pasveikti – tiesiog nueiti ir leisti sau pabandyti.

Ketvirta – žmonės dažnai bijo, kad iš jų pasijuoks. Ar odontologas juokiasi iš skylės jūsų dantyje? Ar plastikos chirurgas juokiasi iš jūsų kreivos nosies? Ar šeimos gydytojas juokiasi, kai ateinate su temperatūra? Jei jums bus lengviau, nėra žmogaus, kuriam psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro kabinete būtų paprasta ir visai negėda išsakyti tai, ko dar niekam nesakė, nėra tokio, kuriam apie viską būtų labai lengva kalbėti. Jūsų problemos nėra per mažai rimtos – viskas, kas neleidžia pilnavertiškai gyventi yra rimta. Kiekvienas atsakytas klausimas yra laimėjimas.

Galiausiai – jei šitas būdas jums vis dėlto netinkamas, neapleiskite savo psichinės sveikatos. Gal jūs rasite savo būdus, gal medituosite kalno viršūnėje ir tai jums atneš ramybę, tačiau tai nėra nesvarbu, tai nėra gėdinga. Kai skauda sielą, nieko nedaryti yra taip pat kvaila, kaip lūžus rankai nesikreipti pagalbos ir laukti, kol savaime sugis.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (189)