Kai svėriau šimtą kilogramų, tie „liekninamieji“ epitetai mane varydavo iš proto. Nu ne „apvalutė“ aš. Stora ir net nutukusi. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje niekas nesiterlioja politkorektiškai vietoje nutukimo įrašyti kokio „galimai stambiakauliškumo“ ar „apvalainumo“. Nors dar truputį palaukę, gal pamatysim ir tai.
Tik žinot, kam tai bus labiausiai skaudu ir kenksminga? Tiems patiems nutukeliams. Visi švelninamieji žodeliai sugalvoti toli gražu ne dėl mūsų, storulių ramybės, o tam, kad sveikuoliams nepakiltų spaudimas mėginant kažkaip gražiai apibūdinti ir švelniai paslėpti tai, kas matoma plika akimi. Patikėkit, mes matom, kaip jums sunku.
Labai mėgstu savo pačios sumąstytą palyginimą, kuris, mano nuoširdžia nuomone, turėtų kitiems padėti susivokti, kodėl baimė įvardinti storumą – nei gera, nei padeda patiems storuliams. Palyginimas bus ilgas, gal net būsite girdėję mane apie jį kalbant, bet kol kas nors pasaulyje nepasikeis, aš jį kartosiu kaip maldeles prieš miegą.
Įsivaizduokite, kad esate garbanotas (gal net toks esate – dar lengviau, nereikės įsivaizduoti). Įsivaizduokite, kad ką tik grįžote iš pradinės mokyklos ir su pasididžiavimu rodote mamai piešinį. Jūsų portretą, kurį suolo draugas nupiešė per dailės pamoką. Ten jūs – žinoma – garbanotas, kiek tai įmanoma suprasti iš pasiliejusios akvarelės keverzonės.
Jūsų mylinčios mamos veidą išmuša raudonos dėmės, ji jus stipriai apkabina ir pradeda tyliai šnabždėti, kad jus labai stipriai myli ir „šito taip nepaliks.“ Kas tas „šitas“ ir kodėl jo „taip“ palikti negalima – vis dar neaišku, bet akivaizdu, kad situacija – rimta.
Sekančią dieną vietoje matematikos pamokos jūsų klasės auklėtoja rėžia baisiai ilgą kalbą apie patyčias mokykloje. Apie tai, kad savo odos ir akių spalvos, plaukų struktūros ar kojų ilgio pasirinkti mes negalime ir tie, kurie iš kitų vaikų tyčiosis, bus priversti į mokyklą pasiaiškinimui pakviesti savo tėvus.
Klasiokai susmeigia savo akis į lentą ar ant stalo padėtus kumštukus, visiems akivaizdžiai nejauku, galiausiai išgelbėja skambutis. Jūsų suolo draugas paraudęs atsisuka ir sumurma, kad įžeisti tikrai nenorėjo. Liūdnai padavęs susitaikymo ranką jis pabėga iš klasės šnabždėtis su kitais sutrikusiais draugais.
Vėliau panašių situacijų tik daugėja. Paauglystėje atstūmus pirmai meilei, draugės pažada padėti išsirinkti plaukus maskuojančią kepurę („Pamatysi, net nesupras“). Jūs tuo tarpu pradedate ieškoti informacijos apie įvairiausius garbanų tiesinimo būdus. Daugiausiai, žinoma, randate moteriškuose žurnaluose. Iš karto prie temų, kad save mylėti reikia visokią.
Jūs žavitės garbanotomis dainininkėmis, kurios kažkodėl vadinamos „drąsiomis“. Didžiuojatės garbanotomis aktorėmis, kurios, kaip skelbia antraštės, pasiekė karjeros aukštumų „nepaisant to, kad yra netiesių plaukų“ (taip, žodis „garbanotas“ yra baisus tabu, todėl visi naudoja kokius nors pakaitaliukus). Kažkaip lyg viskas neblogai, bet kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad būti garbanotu ir tiesiaplaukiu – visai ne tas pats.
Baisiausia, žinoma, kai nueinate į plaukų priežiūros priemonių parduotuvę. Ten sutrikusios pardavėjos jums siūlo tiesiaplaukėms skirtas priemones, kol galiausiai atsidūsta: „Jums nieko neturėsim.“ Iš esmės, beveik visos plaukų priežiūros priemonių parduotuvės, neturi garbaniams skirtų prekių. Nors garbanoti – juk irgi plaukai. Deja, tam, kad nusipirktumėte sau tinkamų, jums tenka kulniuoti į kokią nors juokingai pavadintą specialią parduotuvę „Banguočiukai“.
Keisčiausia, kad aplink matote pilna garbanių. Jei tikėtumėt statistika, jų Lietuvoje – net kas ketvirtas. Bet kalbėdami apie jūsų plaukus žmonės vis bando išvengti to, jau dabar suprantate, baisausio žodžio, o jei gali, apie plaukus prie jūsų iš viso nešnekėti. Nebent kažkaip, kaip pasiskaitė, kad galima ir tikrai nežeidžia.
Įsivaizduoti galite baigti. Jei pakeistumėte plaukus į kūno apvalumus, gal trumpai pavyktų pagyventi nutukusio žmogaus kailyje. Nors čia, kaip sakoma, dar tik gėlytės.
Kažkaip sugebėjome buvimą storu paversti monstru, blogybe, savaiminiu įžeidimu, lyg pasakytume, kad kažkas – neprotingas mušeika. Būti storu nėra blogai, gėdinga, nėra negražu. Būdamas nutukęs žmogus paprasčiausiai turi ligą. Jis ne „apsileidęs“, ne „tinginys“ ir ne „nevala“, jis paprasčiausiai serga. Lyg turėtų kokią migreną – tų žmonių juk sugeba nestigmatizuoti? Kodėl serga ir kaip kam pagyti, turėtų spręsti tik medikai, bet nebijoti tos ligos visų pirma reikia sergantiems, o tada – ir mums visiems.
Žinot, nuogam karaliui vaikščioti gatvėmis gal ir nebūtų gėda, jei visiems tai būtų atrodę normalu. Et, nuogas, ką jau padarysi. Bet kai visi mėgina apsimesti, kad to nuogumo nemato, galiausiai norim mes to ar ne, jis kažkodėl darosi gėdingas. Ir tai – didėjanti mūsų visų problema. Ne tik tų daugiau nei ketvirtadalio lietuvių, kurie sąžiningai turi sau pripažinti, kad yra tais nutukusiais nuogais karaliais.
