Esu žiemos švenčių gerbėja, neišgirsite manęs pykstant, kad per anksti Kalėdų muziką parduotuvėse groti pradėjo. Nesipiktinsiu ir tuo, kad dvasingą ir prasmingą šventę užvaldė pirkimo manija, kad anksčiau vaikai ir padovanotu obuoliu džiaugėsi, o dabar nebeįtinka konstruktoriai, planšetės ir telefonai. Ne – priešingai, džiaugiuosi, kad gyvename gerai ir nenoriu karo šauktis, kurio „seniai nebuvo“. Gyvenkime dar geriau – tegu tos eilės prie naujų IPhone telefonų dvigubėja, tegu parduotuvės pilnėja, tegu vežimas daužosi į vežimą. Aš už. Mes uždirbome, mes ir leiskime, tegu nosys būna savose piniginėse, o ne lenda į svetimas.

Tačiau kasmetinės eglučių varžybos man ne taip patrauklu: panašiai, kaip tūkstančius eurų kainuojantys fejerverkai švenčių proga. Pinigai į orą. O čia ne svetima piniginė – kiekviena miesto ir šalies piniginė yra mokesčių mokėtojų piniginės. Ir jei atskiri žmonės, šeimos, jau dažnai patys atsisako savo kalėdinių dovanų ir užuot jomis keitęsi nusprendžia tuos pinigus paaukoti – šuniukams, vaikams, seneliams, mokslui – tai miestams ir tam tikrai žmonių grupei vis dar smagiau pasimatuoti.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

Statome kažkokias eglių konstrukcijas, kur metalo gabalus apdengiame šakomis, ir gauname ką tik nori, tik ne tikrą, gyvą eglę, pinigai į kairę ir į dešinę, juk svarbu pompastika, kad per televizorių parodytų. Matuojamės eglėmis, nes ne visada turime, kuo daugiau matuotis. Niujorkas turi – todėl jo eglė – paprastas, didelis medis, papuoštas lemputėmis ir bumbulais. Įtariu, dauguma iš jūsų įmantriau namuose pasipuošia, tačiau turistai tos paprastos eglės nepabrokija ir plūsta prie jos nusifotografuoti bei ją įžiebti – plūsta taip, kad jei jums pasirodys paprasta patekti į Niujorko Kalėdų eglės įžiebimą, pabandykite ir persigalvosite. Taip, Niujorko eglė daug paprastesnė nei Vilniaus ar Kauno, ji nė lygintis negali, bet pabandykite matuotis Kalėdų dvasia ar dar kažkuo gudresniu – o čia jau klausimas, kas laimėtų.

„Tai siūlyk kažką“, – sakysite. Pasakysiu jums, ką daryčiau aš, nors patikti jums, žinoma, neprivalo. Pastatyčiau aš paprastą eglę. Tikrą medį. Papuoščiau jį raudonais burbulais, lemputėmis. Ir tą pinigų skirtumą, tarp įmantrios Kalėdų eglės ir paprastos, paaukočiau miesto vardu. Kam tik nori – ligoninėms, vienišiems seneliams, nepritekliuje augantiems vaikams, senų sielos ubagių iš daugiabučių nuodijamiems katinams ir šunims (tiems, kurių dar nenutručijo). Bet kam, kam tik reikia labiau. Ir taip kasmet. Kiekviename mieste. Štai tokį miesto medį, su tokia istorija, norėčiau, kad parodytų pasaulio televizijos, kad aprašytų Kalėdų turizmo topai. O ne apie eglutes iš plastikinių šiaudelių, apie kuriuos, sklandė kalbos, kad šių neįmanoma perdirbti – aišku, Kauno savivaldybė sakė, kad perdirbo, todėl tikriausiai reikia – arba bent jau norėčiau – tikėti, kad taip ir buvo. Ne skandalus apie plagiatus norėčiau skaityti, o apie tai, kad miestų valdžia Kalėdas suvokia ne kaip varžytuves.

Tai gal bent gražu tada? Kai kam gražu, skonio reikalas (žinoma, vieni skonį turi, o kiti ne, bet šiandien šito klausimo nekelsime). Jei klausite manęs, tai vienintelė man graži didžiųjų miestų eglutė yra Klaipėdoje. Nes paprasta. O šiaip, kiekvienais metais man pačiai gražiausias Kalėdų medis stovi Vilniuje, tik ne Katedros aikštėje, o nuostabiame viešbutyje, visai šalia tos pačios aikštės. Atrodo, nebūsiu vienintelė taip galvojanti – prie jos stovi eilės nusifotografuoti. Tačiau viešbutis, štai, nepamiršta kalėdinės duoklės labdarai, o kaip su miestais? Tikiuosi, taip pat? Tai – svarbesnė tema už grožį.

Žinote anekdotus apie tuos savivertės stokojančius klounus, kurie neturi kur gyventi, neturi pinigų kurui ir automobilio priežiūrai, bet nusiperka naglą bemsą, kurį per dienų dienas blizgina ir rėkia ant kiekvieno, kuris smarkiau trinkteli mašinos dureles? Geriau kasdien skaičiuoja, kiek dešrelių, pagamintų iš atliekų, gali sau leisti suvalgyti, bet bemsas svarbiau. Kažkodėl mūsų eglučių sureikšminimas ir isteriška baimė neišsiskirti miesto medžiu man su tokiomis istorijomis turi šį tą bendro.

Vienaip ar kitaip, gražaus jums laukimo. Tikiuosi, jis bus didesnis ir gražesnis už tikrus ir netikrus, gražius ir negražius medžius miesto aikštėse, kurie, beje, tik simbolis, net jei labai mielas, jaukus ir kiekvienąmet laukiamas.