Bet jei į šį žodį pažvelgtume kaip į išlaisvinantį dalyką, leidimą tapti tiesiog žmogumi, žemiška būtybe – su klaidomis, nesėkmėmis, ligomis, nusivylimais, dužusiomis svajonėmis, neįgyvendintais tikslais ir kt. Tarsi į licenciją tiesiog gyventi ir priimti gyvenimą su tokiu scenarijumi, kurį jis mums rašo. Mes, be jokios abejonės, tą scenarijų rašome drauge, bet sunkioji dalis yra ta, kad pagal tą scenarijų mums dar tenka ir vaidinti tame „filme“. Ir čia visi norime gauti Oskarą. O oskarai nedalijami bet kokiems filmams ar nevykėliams aktoriams, todėl siekiame, veržiamės, draskomės, kad mūsų tiek „rolė“, tiek „kino juosta“ būtų verta tik aukščiausių įvertinimų. Ir papuolame tarp girnų, kurias įsukame pačios…

Noras, o blogiausia, įsitikinimas, kad viską šiame gyvenime galime sukontroliuoti, į visus klausimus rasti atsakymus, visas problemas išspręsti ir toliau versti kalnus kiekvieną dieną, jei tik to pageidaujame. Kad už mus niekas geriau nepadarys ir kad gyvenimo negandos gali būti išspręstos vien pasitelkus gerą ūpą ir entuziazmą. Ir taip nejučia imame vaidinti dievus, o paskui dar ir apkaltiname, kad „mes palnuojame, o Dievas juokiasi“. „Have you come here to play Jesus?“ – dainoje „One“ klausia Bono. Ir iš tikrųjų, prisipažinkime, ar kartais neužsižaidžiame su tokia mintimi, keliamais lūkesčiais sau ir kitiems. Nes kaip paaiškėja, ne viskas gyvenime gali eiti „pagal planą“ ir, ko gero, niekada neina.

Vokiečių katalikas teologas Johannesas Baptistas Metzas apribojimus, su kuriais kiekvienas susiduriame kasdieniame gyvenime, vadina dvasios prabudimu, kuris ateina pripažinus savo talentus ir gabumus, bet šalia ir suvokus savo ribotumus. Tai reiškia susitaikymą, kad esame bejėgiai pakeisti kai kuriuos savo gyvenimo aspektus. „Mes visi esame nariai giminės, kuri nėra pati sau pakankama, – rašo jis. – Mes visi esame būtybės, kamuojamos nesibaigiančių abejonių ir nerimo, nepatenkintos širdies.“

Kitas dvasininkas, amerikietis Jamesas Martinas rašo, kad savo ribotumo pripažinimas reiškia susitaikymą su tuo, kad kiekvienas susidurs su nusivylimais, skausmu, kančia ir pagaliau mirtimi. Tai turėtų būti akivaizdu bet kuriam žmogui, rimtai galvojusiam apie gyvenimą, tačiau vakarietiška kultūra dažnai skatina vengti, ignoruoti arba neigti esminę tiesą – mes esame riboti, baigtiniai, fiziški, t.y. žmogiški, teigia jis. Mes kartais kenčiame ir dažnai esame bejėgiai pakeisti tai, kas atsitinka mums, kitiems žmonėms ir mus supančiam pasauliui. Tai pripažinti – vadinasi, artėti prie dvasinio sąmoningumo.

Nepasisekus, netenkame vilties, puolame į depresiją, savęs neigimą. Tada paaiškėja, kad mums į kalną reikia lipti, o ne jį versti. Papuolus tokion akistaton susvyruoja ne tik pagrindas po kojom, bet ir sveika nuovoka, psichinė būklė – kaip čia taip, juk aš viskąąąąą galiu, viską, kas vyksta su manimi ir pasauliu?

Kaip priešnuodis kovai su gyvenimu, o neretai ir savimi gali tapti paprastas romumas. Ką reiškia žodis „ramus“, visos žinome, bet kaip šį žodį ir prasmę pakeičia viena raidė, kai vietoj „a“ atsiranda „o“. Rami gali būti gatvė, namas, naktis, netriukšmaujantis žmogus – tai apibrėžia išorinė būklę. Romus – tai, kas sklinda iš vidaus, kas glūdi po jūsų „apvalkalėliu“.

Romumo sąvoka atėjusi iš Biblijos. Apie romumą kalbėjo Jėzus savo mokiniams. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 28–30).

Romumas – tai prieiti prie kito švelniai su kantrybe ir supratimu. Bet visų pirma, su romumu reikia prieiti prie savęs, pažiūrėti į save, užmiršti užsirūstinimą ant pačios savęs ir išmokti atleisti, priimti save.

Dar vienas būdas bent kuriam laikui nusiraminti ir leisti sau pajusti savo ribotumą – tai paplaukti pasroviui (tikintieji vartoja žodžius „atsiduoti Dievo valiai“). Juk kai imi skęsti, patariama atsipalaiduoti ir pasiduoti vandeniui, jis pats tave iškels į paviršių, o štai įsitempusį kūną srovės atvirkščiai – tempia žemyn. Jei nuolat sprendžiate įvairius gyvenimo klausimus, leiskite sau bent kuriam laikui nusiraminti, užsimiršti. Bent trumpam atsiduokite įvykių ir aplinkybių tėkmei – vienu metu negalvokite, kad privalote savo gyvenime per naktį padaryti revoliuciją ir per tą pačią naktį dar išsrėbti visas tos revoliucijos pasekmes.