Pagalbos ranka kvaišeliams, kurie kažką pagromuluoja burnoje ir tai laiko legitimia nuomone. Negana to, dar ir kažkam reikalinga – juk visko reikia, sako liaudies išmintis.
Pašikai už kampo – ir jau, žiūrėk, nuomonė. O žodis „nuomonė“ – tokių štai, pirmame ir antrame sakiniuose įvardintų, gerokai nudėvėtas, nunešiotas. Jau taip sugadintas, kad padorūs žmonės, na, tie, kurie skiepija savo vaikus, neneria į plokščių žemių teorijas (nes užtenka į vieną padorų gamtos istorijos muziejų nueiti, kad šitokia kvailystė būtų paneigta, bet argi koks sąmokslo teorijų mylėtojas eis tau į muziejų – negi jis kokiu ten mokslu ims remtis), vengia jį naudoti. Juk taip savo niekuo nepagrįstus, nerišlius pūliuojančius žodžių srautus vadina tie, kuriems žodis neturi svorio. Jie sau beria tas nuomones kaip žirnius, nusispjaut jiems ten kažkokie svoriai ar kokias pasekmes tai turės. Pasakysi, kad morkos mėlynos, pridėsi „čia mano tokia nuomonė ir aš turiu teisę ją pasakyti, nepulkite“ – ir štai puikus skydas prisidengti. Dar ir aukos vaidmuo – „nepulkite“. Nekalbėkite nesąmonių ir niekas nepuls.
Taigi, vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: yra nusišnekėjimų, kad žmonės dėl spaudimo ir patyčių darbe nesižudo. Nuomonių čia nereikia.
Tačiau tokį cinizmą į kairę ir dešinę taškė dešimtys komentatorių po jauno traumatologo, gydžiusio Vilniaus Lazdynų ligoninėje, savižudybės. Ne ką mažiau ciniškai ir pasipūtusiai, viršenybę demonstruojančiai, tarsi kaulą šunims pametė ir tos pačios ligoninės viešųjų ryšių specialistė Asta Bagdonavičienė: „Viešojo intereso šiuo atveju nėra, nes jokio incidento įstaigoje neužfiksuota.“
Sakote, viešojo intereso nėra? Po to, kai gydytojai būriais pradėjo pasakoti savo istorijas, kiek jų galvojo apie tokį patį kelią, kiek jų buvo žeminami, kiek jų patyrė galios demonstravimą labai žeminančiais būdais, iš galios poziciją turinčių žmonių? Gal mes galime visi apsimesti, kad jūs taip nesakėte ir pradėti viską iš naujo, gal galime bent oficialų užuojautos žodį išgirsti – nes be to, kad, akivaizdu, gedi šeima, draugai, kolegos – gedi ir visa Lietuva. Jums gal atrodo, kad tų medikų iki Gariūnų eilė rikiuojasi – ne pati sugalvojau, patys medikai pasakoja, kad jiems šitaip buvo šnekama, šitaip jie buvo gąsdinami.
Bet mums taip neatrodo. Jums gal kitaip, bet žmonėms, na, gal bent didelei daliai, atmetus tuos, kuriems tik savo pačių bambą krapštyti įdomu, tai yra šalies tragedija. Taip pat, kaip ir Alytaus gaisras, nors valstybinei komisijai irgi kitaip atrodė, yra Lietuvos masto tragedija. Gal galime išgirsti, kad jūs išsiaiškinsite, ko nepadarė gydytojo darbovietė, kas galėjo lemti tai, jog šito straipsnio, kaip ir visų kitų, pranešančių apie talentingo (o atrodo, kad jis buvo talentingas – pacientų atsiliepimai dar prieš savižudybę – sako būtent tai) gydytojo mirtį, tiesiog nebūtų? Štai, patys gydytojai pasakoja, kad jaučiasi kalti, jog nieko nepasakė, nepadarė, nors matė. Jie jaučia ir prisiima kaltę, o viešoji ligoninės pozicija – kad nieko jie nejaučia ir jokio viešojo intereso nėra. Šalčiau už Sibiro žiemą.
Ką jaučia žmonės, pasirinkdami nuo savo pačių rankos baigti gyvenimą? Jų paklausti jau nebegalime, bet manau, kad tai yra neviltis. Neviltis yra labai baisus dalykas. Nes kai jautiesi susimovęs, žinai, kad gali bandyti iš naujo ir gal kitą kartą pavyks. Kai jautiesi išsigandęs, tave gali paguosti ir padrąsinti, gali įveikti baimę. Kai jautiesi įžeistas – skauda, bet supranti, kad tai nėra kelio pabaiga, gali išmokti atleisti. O štai neviltis – ji baisi. Nes nesvarbu, kas įvyko, atrodo, kad išeities nėra. Nėra būdo, kad būtų gerai. Žmogus jo nežino, jam neatrodo, kad jam pavyks. Ar iki tokios savijautos gali privesti kiti žmonės, darbo aplinka? Aš esu tikra, kad gali.
Čia yra kelios dedamosios. Emociškai sunkus darbas: medikas ne tik arčiausiai to, kuris gali nuspręsti, mirs kitas ar gyvens. Jam dar ir atitinkamai lūkesčiai didesni. Nes jo rankose – ir sveikata, ir gyvybė. Būtent todėl nepavykus išgelbėti ligonio, jo artimieji turi nuoskaudų, emocijų vedamų kaltinimų. Kiek jų ateina su kaltinimu „jūs nužudėt“, „jūs sugadinote“ – koks skirtumas, kad tai tik pūliai, besiveržiantys iš žaizdos, kad tai tik gedinčiojo rauda. Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia žmogui?
Nes medikas – žmogus. Tik primenu pamiršusiems. Lygiai taip pat lengvai sugriūvantis, tas, kuriam reikia užtarimo, įvertinimo, pavargstantis. Šalia to – tai fiziškai sunkus darbas. Būna, kai kas pasėdėjimą kėdėje nuo aštuonių iki penkių vadina tarnavimu. O čia – su budėjimais, visa atsakomybe – ir už maždaug tiek pat pinigų. Taigi, prasprūdo ir trečia dedamoji. Jeigu prie šito prisideda dar ir mobingas, kitaip tariant, organizuotas ujimas, ar jums vis dar keista, kad kažkas gali dėl šito jausti neviltį? Nemiegojęs, neėdęs, nes nebuvo laiko, vos pastovintis ant kojų, su didžiule atsakomybe, dar psichologiškai žaginamas to, kuris prieš tave stovi galios pozicijoje. Ar toks žmogus nėra privestas prie savižudybės? Priešingai – čia stipruoliai tie, kurie sukandę dantis kažkaip iškenčia.
Ar jums keista, kad tokių išsilavinusių žmonių, kaip kad medikai, tarpe vyksta psichologinis teroras? Būtų keista, jei žiūrėjimas iš aukšto nebūtų mūsų šalies pamatas. Indijoje rėkti ant žemesnės kastos atstovo – būtina. Nerėksi – nerodysi statuso. Nežeminsi – pats nusileisi iki jo. Iš kur pas mus tai atėjo? Tik spėju, kad iš sovietinių laikų. Galime pasakoti, kad vėdinasi šita smarvė, bet juk vis dar gajus įsitikinimas, kad vadovo vis tiek kažkiek prisibijoti reikia, kad viršesniam į žemesnių pareigų žmogų galima kreiptis „tu“, kad galima jį stramužinti, jei laiku kažko nepadarė. Normalus modelis būtų net ir esant darbuotojo klaidai sakyti „atsiprašau, gal galėtumėte“ ir taip toliau – bet pas mus nuostabiai įsivešėjo liepiamoji nuosaka ir tonas: eini, varai, darai, staigiai pasakiau.
Šiandien nuėjau pasidaryti manikiūro. Greta dirbusi manikiūrininkė vėlavo užbaigti darbą, nes pirmoji klientė vėlavo. Varė po prakaitu net pamėlus. Atėjusi nauja klientė visą laiką dūsavo, varė stresą, negalėjo užsičiaupti, kaip dabar jai visą dieną sugadino, o galiausiai liepė atsiprašyti. Liepė. Ar jūs įsivaizduojate, kokiu tonu mes leidžiame sau šnekėti su kitais žmonėmis? Man pagaugais kūnas ėjo sėdint, nė nesakysiu, kokių ketinimų į tą moterį galvoje turėjau. Nelegalu tai.
Kur viso to pradžia? Tikriausiai nuo pat gyvybės pradžios. Net ne tada, kai darželyje atvestam vaikui privaloma gerbti auklėtoją, o auklėtojai vaiko ne – juk čia vaikas. Dar anksčiau. Kur niekas už nieką neatsako. Kur niekas dėl nieko nėra kaltas.
Labai nuoširdžiai linkiu visiems, kurie darbe, šeimoje, tarp narcizų draugų patiria spaudimą, žeminimą, patyčias, rasti stiprybės. Ir nenustoti sakyti vardų, nenustoti garsiai kalbėti apie tai, kas vyksta. Matau, kad tie, kurie kartą garsiai pasakė, pasidalino, papasakojo, pradeda taisytis, kalbėti švelniau, ištrina vardus. Įsivaizduoju, kad jums nepatogu ir baisu. Norėčiau nors kažkuo padėti.
Ramių švenčių tiems, kuriems neteks nešti daugiau žvakių. Tik primenu, kad kai kuriems teks neteisingai per anksti.
