Kad tai mus slegia, vargina, neleidžia pajusti pilnatvės, nuolat tikrina mūsų pasitikėjimo savimi svertus. Kad keliami aukšti standartai mūsų išorei (kitų ir savęs pačios) klibina ir taip jautrią nervų sistemą bei nejučia, dažniausiai iš reikalo, bando įprūdyti į nesibaigiančias lenktynes, kurios grindžiamos noru atrodyti gražiau, jauniau, liekniau…
Vis dėlto, grožio, jaunystės, lieknumo kultui sugebame pasiduoti jau nebe taip greitai, mūsų patiklumas sveikai mažėja, gal net pagaliau išmokome kritiškai vertinti žurnalų viršelius, reklamų plakatus ir kita, suprasdami, kiek pagražinimų ir patobulinimų slypi už tų tobulų paveikslėlių. Šie kultai manęs nebejaudina – „so last year“, kaip pasakytų anglakalbiai. Mūsų dienomis, man atrodo, kur kas labiau slegiantis ir gniuždantis yra… laimės kultas.
Laimė ir visos su ja tapatinamos ar iš jos išplaukiončios emocijos yra super! Tik jos vertos egzistuoti ir būti parodytos, tik jomis verta didžiuotis ir jas eskaluoti, o jei taip nesijauti, tada slėpkis ir negadink vaizdo, nes skausmas, liūdesys, vienišumas, sužeista širdis – blogis, kurį reikia eliminuoti iš akiračio, nes tai nėra nei #cool, nei #happy, nei #goodvibesonly.
Kitu atveju apšauks nuoboda, niurzgle, bambekle, surūgėle, „depresuota“ ir sugalvos dar daugiau epitetų su minuso ženklu. Trumpiau tariant, jei nesi laiminga, esi kažkokia brokuota. Tarsi blogi jausmai ar emocijos būtų nelegalūs, smerktini ir gėdingi.
Tarsi jie žmogų darytų nepilnaverčiu. Tarsi vienintelis kriterijus žmogaus „kokybei“ pamatuoti – laimingas jis ar ne. Tarsi laimingumo jausmas savaime suprantamas ir taip lengvai įgyjamas kaip ką tik iškepta duona parduotuvėje. Teko girdėti vienos žinomos moters pasakymą – kad ji prabunda ryte ir pasirenka tą dieną būti laiminga ar ne, gerai jaustis, ar blogai. Dievaži, primena minėtos šviežios duonos lentyną prekybos centre – belieka tik pasirinkti, ant kokios šį kartą tepsite sumuštinį, ant baltos ar juodos. Arba ši moteris niekada iš tikrųjų nesijautė blogai/nelaimingai, arba ji tiesiog apsimetinėja. Kaip galvojate kuris variantas?.. Nes jei kasdien nebūsi „faina“, niekas nepirks tavo siūlomos produkcijos, todėl viešumoje turi sproginėti iš laimės ir džiaugsmo, net jei akys išduoda ką kita.
Vandens paviršiuje viskas taip ir atrodo – visi be proto laimingi ir patenkinti savo gyvenimu, nes viskas tobula, nes viskas sekasi, nes viskas gerai, nes niekada nieko neskauda, ypač sielos. Geros emocijos tik banguoja – vien linksmumas ir balta spalva aplinkui. O giliai giliai po įsivaizduojamu vandeniu, sukasi tokie sūkuriai, nešioja tokios srovės. Laimės ir tobulo gyvenimo paveikslėlis mus persekioja kasdien, kur beatsigręžtum – nuo reklamų per TV iki kaimyno durų. Viskas tik teigiama, viskas tik pozityvu. Ir jei jūsų gyvenime ar sieloje šiuo metu taip nėra – jums belieka tik užsikasti po pernykščiais lapais iš apmaudo ir skausmo.
Bent jau taip jaučiatės ir galvojate – kad nemokėjimas būti 100% laiminga yra tapatu būti nevykėle, kone raupsuotąja. Tada dar didesnė graužatis, beviltiškumo jausmas, paskutinės savivertės praradimas ir kamuojantis vidinis drakonas, pučiantis ugnį jums tiesiai į širdį kaip priminimą, kad visi aplinkui laimingi, išskyrus tave.
Bet! Juk realiame gyvenime viskas yra visai kitaip. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kitur žolė žalesnė. Nusiraminkite, visi aplink jus irgi yra nelaimingi, tik savaip. Nusipurčius tuos iš aplinkos byrančius rožinius pabarstukus nuo akių, pamatai, kad visi turi savo „žaizdų“: savo ar artimųjų ligų, nesėkmių darbe, klaidų, praradimų, iširusių santykių, skolų, net nenoro gyventi (nors garaže stovi trys „poršai“).
Pavydėti kitiems laimės ar savo gyvenimą lyginti su jais yra pražūtinga ir netikslu. Kažkas mums įpiršo tą posakį „gyvenimas yra gražus“ ir tai tapo tarsi standartu, kurį visi turėtume atitikti. Bet, kiek tokių atitinkančių…
Taikliai pasakė prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras – „Gyvenimas nėra nei geras, nei blogas. Gyvenimas yra gyvenimas.“ Ir tai ramina. Jei sugebėjome pradėti blaiviai vertinti lieknumo kultą, tą patį galime padaryti ir su laime. Galvoju, kad net šie du dalykai yra panašūs – ir laimė, ir kūno svoris turi vieną bendrą savybę: jie nuolat kinta. Ir tai normalu.
Juk nesitikite, kad mėnesio bėgyje jūsų kūno svoris išliks nė gramu nepakitęs, nes tai tiesiog neįmanoma, tai kodėl laimei nepalikus tokių pačių kriterijų – tegu ji kinta, ne tik mėnesio bėgyje, bet ir skirtingais gyvenimo tarpsniais. Dėl to nesijauskite blogai. Ko gero kiekviena iš mūsų, ar bent dažna, esame patyrusios svorio svyravimų – kai priaugo ar nukrito, ne po vieną ar du, o visą dešimtį ar daugiau kilogramų. Nes taip tada turėjo būti. Ar taip turi būti dabar.
Blogoms emocijoms niekada nebus gero laiko, jų nepasirinksi kaip mėgiamų saldainių šokoladinėje – prisikrausiu pilną maišą saldžiausių ir valgysiu ištisas dienas. Supykintų, net ir nuo pačių mėgstamiausių, todėl tas „nei blogas, nei geras, o tiesiog gyvenimas“ ir pametėja visokių skonių, kad receptoriai neatšiptų. Ir niekas neapsaugotas nuo skonių amplitudės – nuo svaiginančiai saldaus iki nepakeliamai kartaus.
