Pavyzdžiui, šią vasarą Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas instagrame išpublikavo videoreportažą iš Didžiojo septyneto susitikimo Bjarice, Prancūzijoje. Reportaže Melania Trump, Brigitte Macron, Malgosia Tusk ir Akie Abe, JAV prezidento Donaldo Trumpo, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, pono Tusko ir Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abe žmonos, žvelgia į jūrą, o jų suknelės plazda vėjyje. Po apačia užrašyta „Lengvoji jėgos pusė“.
Aš, kaip valstybės vadovo žmona, susiraukiau – apgailėtina matyti nepriklausomas, protingas moteris, numenkintas iki pagalbininkių, kurios egzistuoja tik tam, kad palaikytų savo vyrų politines dienotvarkes, kurios minimos pirmiausia ir tik dėl jų siuvėjų sprendimų arba, kaip rodo pono Tusko įrašas, dėl kuklumo ir švelnių manierų.
Ar 2019 m. negalėtume būti sumanesni, užuot galvoję, kad lyderių žmonos negali prasmingiau leisti savo laiko, nei eiti paskui savo antrąsias puses ragauti vyno, žiūrėti tradicinių šokių ir grožėtis vaizdais, kol jų (beveik išimtinai vyrai) antrosios pusės sprendžia Rimtus reikalus?
Aš sudvejojau: ar tada, kai keliauju su savo vyru, nevalingai skatinu mitą, kad žmonos yra prie valdžios vairo stovinčių vyrų švelnioji pusė? Ar mano dalyvavimas nepakankamai parodo, kad jis gali būti ir lyderis, ir mylintis šeimos žmogus? (Žinoma, yra keli šalių ar vyriausybių vadovių sutuoktiniai, bet vargu ar jie būtų vaizduojami instagrame kaip subtilios politikos kūrėjų mūzos.)
2016 m. rugpjūtį tapusi pirmąja Islandijos dama, turėjau progą kovoti su prieštaravimais, supančiais šią neoficialią, neapibrėžtą rolę. Tai suteikia man galimybių prabilti ir paskatinti atkreipti dėmesį į dalykus, kurie man atrodo svarbūs, sutikti įkvepiančių žmonių ir džiaugtis nepamirštamomis patirtimis iš viso pasaulio, džiaugiuosi tuo beveik kasdien. Ir vis tik net progresyvioje Islandijoje ir neabejotinai užsienyje yra išsikerojusių, pasenusių nuomonių, ką turėčiau daryti ir kaip turėčiau elgtis, kurios geriausiu atveju trikdo, o blogiausiu – yra visiškai nesuderinamos su mano feministine prigimtimi.
Trumpai tariant, būti pirmąja šalies dama net 2019 m. yra labai, labai savotiška.
Viena vertus, tokiu būdu tarnauti mano pasirinktai šaliai yra garbė ir privilegija, už kurią esu labai dėkinga. Be to, tai galimybė: diena iš dienos, rinkdamasi veiklas, kuriose noriu dalyvauti, galvoju apie išankstines nuostatas apie savo, kaip žmonos, vaidmenį ir apie tai, kaip noriu jas modernizuoti.
Pavyzdžiui, šių metų „StartUp Iceland“ konferencijoje pristačiau „Keynote“ pranešimą, bet nesutikau dalyvauti prezidento rezidencijos pagrindinės priimamojo zonos remonto procese.
Pavyzdžiui, per valstybinius vizitus, kurie suplanuojami minučių tikslumu pagal protokolą ir dvišalius prioritetus, vienas iš mano tikslų – sugriauti dažnai su lytimis siejamus lūkesčius apie tai, ką žmona turėtų daryti. To, kas įprastai vadinama žmonos programa, metu sakau kalbas, kurias pati rašau, arba dalyvauju diskusijose tais klausimais, kuriais Islandija gali pademonstruoti savo stipriąsias puses – tvaraus turizmo, verslininkystės, inovacija, na ir taip – lyčių lygybės.
Vis tik nemėgstu progų, kai mano dalyvavimas yra veikiau numanomas nei pageidaujamas. Nesu savo vyro rankinė, jo pačiumpama išeinant pro duris, ar tyliai demonstruojama šalia, būnant viešumoje. (Jis nė neturi rankinės. Jo drabužiuose yra padorios kišenės, diskretiškai saugančios viską, ko jam reikia. Bet tai – jau kita tema.)
Keista, kai nepažįstami žmonės sako, kad daug gražiau atrodau su ilgesniais plaukais, kad turėčiau dažniau vilkėti švarkelius, nes jie tinka mano figūrai, ar kad neturėčiau rinktis žalių drabužių, nes ši spalva – ne mano. Beveik kiekvienoje kelionėje, kai vykstu viena, kaip pirmoji šalies dama, manęs klausia, kas prižiūri keturis mūsų vaikus, lyg jų atsidavęs tėvas neturėtų tėviškų įsipareigojimų. Jei ko nors pasiteirauja apie mano profesinį išsilavinimą, visada – būtuoju laiku, nors aš tebedirbu nemažai darbo, už kurį mokama. (Kodėl turėčiau ieškotis naujo darbo vien todėl, kad mano vyrą išrinko prezidentu?)
Tai ne itin reikšmingi dalykai, nors kartais gali atrodyti, kad tūkstančiais skirsnių popieriuje norima užgožti mano identitetą. Kartais sunku susitaikyti su realybe, kad į mane dažniau žiūrima, kaip į pirmąją šalies damą, nei į mane, kaip asmenybę.
Kai tokiomis ar panašiomis mintimis pasidalinu su kitomis pirmosiomis damomis, jos supratingai šypsosi. Šiame klube neabejotinai esu kitokia. Kaip mažos, nors ir puikiai žinomos bei gerbiamos, šalies pirmoji dama, iš tiesų nesu taip primygtinai stebima, kaip didesnio pasaulinio masto (pirmosios damos). O kai nesu „darbe“ namuose, Islandijoje, beveik visada esu paliekama ramybėje, kad galėčiau užsiimti savo verslu.
Suvokiu ironiją, kad užimu privilegijuotą poziciją, kurioje galiu padėti formuoti diskusiją apie lyčių lygybę, dėl to, ką pasiekė mano vyras.
Taip pat žinau, kad sulaužiau daugelį iš savo pačios taisyklių dėl dalyvavimo labiau stereotipinėse sutuoktinių veiklose. Savaime suprantama, lankiausi vaikų darželiuose ir meno galerijose, neabejotinai su džiaugsmu ir vėl juose apsilankysiu ateityje. Na o lankymasis didelės svarbos renginyje nebūtinai reiškia, kad sutuoktinis pažeminamas iki pagalbininko – galbūt jis ar ji yra ten, kad praleistų daugiau laiko su vyru ar žmona, kad pabendrautų su senais bičiuliais, pamatytų naują vietovę, paskelbtų apie motyvą ar paremtų drabužių dizainerį.
Bet kol visuomenė reikalauja buvimo tokių žmonių kaip aš – neišrinktų, atlyginimo negaunančių žmonų – tarsi būtinos valstybės reikalų lango puošmenos, mes privalome peržiūrėti savo lūkesčius ir išankstines nuomones apie tas kompaniones, kurios gerokai per dažnai būna moterys. Be galo didžiuojuosi savo vyru ir jo pasiekimais – bet nė viena nenori būti vertinama kaip savo partnerio aksesuaras.
Eliza Reid yra pirmoji Islandijos dama ir vieną iš Islandijos rašytojų kūrybinių dirbtuvių įkūrėjų.
