Čia viskas daug sukčiau: kvailiais apsimeta verslininkai, internetinių parduotuvių savininkai. Nuo prasto skonio ir medžiagų suknyčių, kurios kainuoja po keliolika eurų, iki prabangių baldų, kainuojančių dešimtis tūkstančių, pardavėjų.
Skudurėlių pardavėjai, nesvarbu, ar tai pigių kiniškų apdarų perpardavinėtojai, ar jauna, veržli, progresyvi dizainerė, ką tik pristačiusi savo pirmąją, trijų suknelių, kolekciją, labiausiai linkę įkelti drabužių nuotraukas į feisbuką, neparašę nei sudėties, nei kainos. O tada potencialios pirkėjos kaip vištos kudakuoja komentaruose: „Kaina?”, „Sakykite, kokia kaina?”, „Kokia kaina ir sudėtis?” Pardavėjai, aišku, atrašo, kad informaciją išsiuntė privačia žinute, arba – dar blogiau – sako dėl kainos kreiptis privačia žinute. Asilo beretės, į jus jau kreipėsi. Ką jūs norite parduoti, jei jus kaip avis gainioti reikia.
Brangių baldų parduotuvės naudoja taktiką „užpildykite formą ir mes jums atsakysime el. paštu”. Dažniausiai – per tris darbo dienas. Penktadienio vakaras, aišku, jau nebėra darbo diena, tada ateina lapkričio pirmoji, nedarbo diena, šeštadienį ir sekmadienį, jie, žinoma, nedirbs – ne kokie vergai. Po to laiškas pasimes ir maždaug po savaitės gausite atsakymą, kad stalą, kuris jums kainuos apie dvylika tūkstančių eurų, jums gali pristatyti po trijų mėnesių.
Šalia viso šito absurdo, kai atrodo, kad dugnas pramuštas, po dugno atsiveria visiška bedugnė, nė sapne nesapnuota – tai statomų butų kainos, kurias kai kurie pardavėjai siūlosi atskleisią tik susitikimo metu.
Ko jie siekia? Kiniškų skudurėlių perpardavinėtojai greičiausiai taip įsivaizduoja marketingą. Kuo daugiau komentarų po nuotrauka – tuo didesnis parodymas feisbuke. Aišku, kokie pardavėjai, tokie ir pirkėjai – bet jie patys pasirinko tokius, užuot surašę visa reikiamą informaciją ir pritraukę mokų, raštingą pirkėją. Esu girdėjusi spėliojimų, kad taip žaidžiamos ir slėpynės su VMI, nors negaliu patvirtinti. Bet negaliu ir paneigti. Jaunųjų dizainerių atveju, tikėtina, tai gali reikšti „mano drabužiai neproporcingai brangūs neįmantriam jų modeliui ir šūdinai kokybei, todėl kainos ir sudėties nerašysiu, nes nenoriu neigiamų komentarų, griaunančių iliuziją apie mano menišką ir talentingą prigimtį”.
Ko siekia brangių baldų pardavėjai, man nesuprast. Gal ten pas juos į parduotuvę retai kas teužeina, o už etatą mokama, tai bent elektroninių laiškų duoda atsakyti?
Na, o butų pardavėjai tikriausiai įsivaizduoja, kad taip gales užmegzti kokį neva asmeninį kontaktą. Kas realybėje reiškia, kad greičiausiai jus atsakuos grėsmingais skambučiais, kurių metu jus spaus greičiau apsispręsti, nes „žinokit šituo butu labai daug kas domisi, dėl jūsų laikau.”
Visus šiuos atvejus vienija paprasta, žemiška tiesa: tai laiko gaišimas. Kai tau reikia daikto, nepriklausomai, koks didelis ar mažas tai pirkinys, ir tu pamatai kažką, kas galėtų tikti, įsivertini, ar išlaida proporcinga galimybėms bei poreikiui. Jei, vis dėlto, neproporcinga, o neproporcinga gali būti ne tik todėl, kad esate vargeta, kaip kai kas bando įteigti, o dėl to kad jūsų prioritetai kitokie, tai būsite sugaišę vieną brangesnių dalykų – laiką. Pusvalandis, iššvaistytas susirašinėjant dėl suknelės? Laukimas vien tik atsakymo dėl baldų kainos, kai jau nori ant jų sėdėti? Jau nekalbant apie ėjimą susitikti tik tam, kad išgirstum kainą, kuri gali netikti – kas gali šitaip nebranginti savo laiko?
Tarsi bandoma įklijuoti į galvas, kad reikia gėdytis, jei per brangu. Ne, man ne gėda už nieką, kas man per brangu. Vienam vakarienė už 500 per brangu, o kitam – neįkainojama patirtis. Bet tas kitas tuos 500 gal be širdaskausmio išleis televizoriui. Kai tas, brangiai valgantis, nė nežada tiek išmesti tai dėžutei. Ir noras žinoti kainą – aiškiai ir be jokių mykimų, privačių žinučių ir visokių kitokių infantilių žaidimų, man atrodo labai normalus.
Man patinka pardavėjai Italijoje. Ten net šeštadieniniame turguje ant kiekvieno drabužio yra aiškiai matoma etiketė su kaina. Ant kiekvienos vitrinos – baldų ar drabužių derinių kainos. Kad prieš įeidamas suprastum, ar keli koją į teritoriją, kurioje jausiesi patogiai.
Pamatau, kad nėra kainų – kitas. Ačiū, aš šitų žaidimų nežaidžiu.
