Atsimenu, po oficialios sutikimo dalies supratome, kad turime nemažai bendro.
Pirmiausia, tai žmogus, kuris be galo myli Lietuvą. Tuo jau daug pasakyta, nes visos Lukos veiklos, galima sakyti, ir gyvenimas, yra tiesiogiai su tuo susijęs. Net ją su vyrų suvedė ne kas kitas, o meilė Lietuvai. Luka sako, kad savo meilę tėvynei suprato būdama dar paauglė (tuo metu gyveno Šiauliuose). Suvokimas atėjo labai paprastai, per veiksmą – norėdama, kad aplink ją būtų daugiau pozityvo, daugiau smagios veiklos, prasmingų renginių ir projektų, Luka pati juos pradėjo organizuoti ir įgyvendinti. Tai ją be galo motyvavimo, atrodo kad vidinė jėga Luką užkūrė ir tas varikliukas sukasi jau daugiau nei 10 metų.
Šiuo metu Luka užsiima tiek visuomenine, tiek pilietiškumą Lietuvoje skatinančia veikla. Visą šį laiką Luką lydi M. Gandžio citata, jog „Tu pats turi būti pokytis, kurį nori matyti pasaulyje“, tai yra be galo stiprūs ir teisingi žodžiai, kuriuos lengva paversti realybe, tereikia daryti.
Savo meilę Lietuvai Luka dar labiau įprasmino pasirinkusi istorijos studijas Vilniaus universitete, kur su kiekviena diena vis labiau pažino Lietuvą, ją pamilo dar labiau ir nutarė, jog jos tikslas ir didžiausia svajonė yra dirbti savo šaliai, stengtis ją gražinti, kurti ir saugoti. Ir dar svarbiau, šią žinią, šį pozityvą skleisti kitiems, ypač jauniems žmonėms. Šalia visų savo veiklų, Luka dirba Krašto apsaugos ministerijoje, tad prisideda prie mūsų šalies saugumo, tačiau ne su ginklu rankoje, o pilietiškumo užtaisu širdyje. Todėl šiandien jus kviečiu pažinti šią nuostabią moterį!
– Koks dalykas nutikęs tavo gyvenime manai yra geriausias?
– Kol kas geriausias man nutikęs dalykas, nes tikrai žinau, kad man nutiks dar daug geriausių dalykų, tai yra galimybė prisijungti prie LRT projekto „Nacionalinė ekspedicija“. Studijuojant magistrą gavau netikėtą pasiūlymą iš Prof. A. Bumblausko prisijungti prie nuostabiausios komandos, kurią sudarė E. Jakilaitis, Svaras, B. Vanagas, Z. Kelmickaitė, S. Paltanavičius bei kiti, ir leistis į kelionę per buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, taip visuomenei pasakojant didingą Lietuvos istoriją, skleidžiant patriotiškumą ir skatinant keliauti. Per tris metus su komanda apkeliavau Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją ir Ukrainą, perplaukėme ne vieną upę, patyrėme pačių įvairiausių nuotykių, pabuvojome šalyje kuri kariauja… Tai buvo neeilinė galimybė pamatyti televizinius užkulisius, susipažinti ir susibičiuliauti su ypatingais žmonėmis, bet svarbiausia, neįtikėtina galia, savo idėjas bei savo istorinį suvokimą ištransliuoti plačiajai auditorijai. Jaunam istorikui tai neįtikėtinas šansas, kuris tarsi užaugina sparnus.
– Žmogaus charakterio/būdo savybė, kurią labiausiai vertini?
– Labiausiai vertinu nuoširdumą ir atvirumą. Nieko nėra blogiau už veidmainiškumą ir netikrumą, kurio šiam pasaulyje, ypač šiandieniniame informaciniame amžiuje, yra labai daug. Tad stengiuosi save apsupti pozityviais, atvirais ir nuoširdžiais žmonėmis, kurie nori ne tik imti, bet ir duoti man, aplinkiniams ir Lietuvai. Pati asmeniškai esu labai nuoširdus žmogus, nemėgstu vaidinti ir elgtis taip, kaip nenoriu arba reikalaujama iš manęs, tam kad būtume nuoširdūs kitiems, pirmiausia tokiais turime tapti patys sau.
– Trys daiktai, kuriuos pasiimtum su savimi į negyvenamą salą?
– Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad viena neišgyvenčiau, tiesiog negaliu, nemoku ir nenoriu būti viena, tai iš anksto būčiau pasmerkta. Tad pasiimčiau savo vyrą ir savo Džeko Rusello šunytę Morką. Vyras pramaitintų šeimą, pastatytų kokį būstą ir apsaugotų nuo pavojų, Morka būtų žaidimų draugė, bet svarbiausia, turėčiau su kuo kalbėtis.
– Kur ieškai įkvėpimo kurti, dirbti, mylėti, gyventi?
– Gal skamba kiek egocentriškai, bet geriausias įkvėpimas sau, esu aš pati. Mano kasdienybė labai dinamiška, visko daug, viskas vyksta greitai, tad dažnai turiu atsisėsti, įkvėpti ir kaip mėgstu sakyti „save susirinkti“, tada vėl galiu lėkti ir suktis kaip vijurkas. Lygiai taip pat, kai reikia atlikti kūrybini darbą, ruošti projektą, generuoti idėjas, tik savo viduje randu įkvėpimą ir motyvaciją. Žinoma, kartais vidinę mūzą reikia pažadinti, tada išeinu pasivaikščioti su šuneliu, paskaitau knygą, paklausau mėgstamos muzikos ar susitinku su žmonėmis, su kuriais galiu pasikalbėti apie įvairiausius dalykus, pasidalinti kūrybinėmis kančiomis ar tiesiog pasipasakoti. Kartais to neužtenka ir reikia pakeisti aplinką. Šiais metais net du kartus viską mečiau ir išvykau kelioms dienoms: vieną kartą į Boloniją, kitą kartą į Atėnus. Pasikroviau, atsipūčiau, pasimėgavau istorija ir vėl kaip nauja. O meilė, ji visada yra šalia. Man patinka save atiduoti 100 proc., jei kažką darau, tai neriu stačia galva. Taip ir su meile, myliu atvira širdimi ir plačia šypsena.
– Šalis, kurioje dar nesi buvusi, bet labai norėtum aplankyti? Arba jau buvai ir dar kartą norėtum sugrįžti?
– Labai noriu į Niujorką! Vis ruošiuosi, tačiau išvykstu bet kur kitur, tik ne ten, matyt reikia sulaukti tinkamo laiko ir nusiteikti. Kadangi esu miesto žmogus, kuriam reikia šurmulio, triukšmo ir veiksmo, Niujorkas kaip tik man. Įsivaizduoju ir pasvajoju, kaip galėsiu keliauti didelėmis Niujorko gatvėmis, pasislėpti minioje, pajusti miesto pulsą, aplankyti žymiausias vietas, atrasti lietuviškų istorijos pėdsakų (tai viena iš istoriko savybių, visur ieškoti lietuvybės) išbandyti restoranus, kavines, apsipirkti, galbūt nueiti į miuziklą. Taip pat į Niujorką gyventi išvyko viena geriausių mano draugių su savo šeima, tad labai noriu aplankyti ir ją.
– Geriausias matytas filmas? Kodėl?
– Labai mėgstu kiną, tad mano mėgstamų kino filmų sąrašas labai ilgas ir platus. Studijuojant universitete, vienais metais turėjau kursą, kuris vadinosi „Istorija ir kinas“, tai buvo vienas mėgstamiausių mano studijuojamų dalykų, kuris leido pažinti kino subtilybes ir išmokė skaityti kiną, atkreipti dėmesį į spalvas, kadruotes, šešėlius, garsą, foną, potekstes ir panašius dalykus. Tad kino filmus žiūriu dar atidžiau ir atsakingiau, tapau netgi išranki. Galiu pasidalinti keliais išskirtiniais savo mėgiamais filmais. Vienas tokių, Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“, kuriame tragiška žydų istorija ir holokaustas atskleidžiamas per sarkazmą, ironiją ir tragikomedijos žanrą. Tai neįprasta ir labai drąsu, juk tema labai jautri ir subtili. Kitas filmas, taip pat istorinis, „Tamsiausia valanda“ apie V. Čerčilį, kurį vertą pamatyti vien dėl nepakartojamos Gary Oldmano vaidybos. Tuo pačiu tai pasakojimas apie išskirtinę asmenybę, be kurio neįsivaizduojamas pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą.
– Kaip atrodytų tobula tavo diena? Ką veiktum? Kur eitum? Su kuo būtum?
– Mano tobula diena būna tada, kai galiu turėti lėtą rytą. Atsikelti be žadintuvo, nors tai vis tiek būna vėliausiai 8.30, lovoje išgerti kavos skaitant knygą arba žiūrint serialą, išeiti į parką su šuneliu, mėgstamoje vietoje suvalgyti Benedikto kiaušinį su antru puodeliu kavos. O likusią dienos dalį leisti su mylimu žmogumi, galbūt nueiti į naują parodą, galbūt keliaujant po apylinkes, vaikštant pažintiniu taku ar tiesiog mišku. Grįžus vakare į miestą, prisėsti jaukioje senamiesčio kavinėje taurei vyno ir paskanauti jūros gėrybių. Tobula!
– Patarimas, kurį duotum savo geriausiai draugei?
– Būti drąsiai ir ryžtingai, nebijoti nieko, nes viskas yra požiūrio klausimas. Neįveikiamų dalykų šiame pasaulyje nėra, svarbu įveikti savo baimes, bailumą ir daugiau pasitikėti savo jėgomis. Niekas kitas už mus nieko nepadarys, niekas kitas nepadės ir nepatars, tik mes pačios žinome teisingus atsakymus ir galime priimti teisingus sprendimus.
Daugiau Simonos tekstų skaitykite www.geriausiadrauge.lt