Jų žmonos neleisdavo niekam jiems trukdyti, namų šeimininkės ir tarnaitės kada paprašytos atnešdavo pusryčius ir kavos, auklės rūpindavosi, kad po kojomis nesimaišytų vaikai.

Martha Freud Sigmundui kas rytą ne tik padėdavo drabužių, bet ir užtepdavo pastos ant dantų šepetuko. Marcelio Prousto namų šeimininkė Celeste ne tik ant sidabrinio padėklo atnešdavo kavos, prancūzišką ragelį, laikraštį ir atėjusius laiškus, bet ir būdavo šalia, jei jis norėdavo pasikalbėti, nors kartais jų pokalbiai trukdavo valandų valandas. Kai kurios moterys paminėtos tik dėl to, ką joms teko iškęsti – pavyzdžiui, Karlo Marxo žmona (kurios vardas knygoje neminimas) gyveno skurde su trimis gyvais likusiais iš šešių vaikų, o jis tuo tarpu dienas leisdavo rašydamas Britų muziejuje.

Gustavas Mahleris vedė jauną perspektyvią kompozitorę vardu Alma ir uždraudė jai kurti muziką pareiškęs, kad šeimoje gali būti tik vienas muzikantas. Jos pareiga buvo pasirūpinti, kad dėl vyro namai skendėtų tyloje. Po įprastinio vidurdienio pasiplaukiojimo Gustavas švilptelėdavo Anai, kad prisijungtų, kol jis ilgai vaikštinėdavo tylėdamas ir galvoje kurdamas muziką. Nedrįsdama jam trukdyti Alma valandų valandas būdavo šalia, prisėdusi ant žolės ar medžio šakos. „Kokios grumtynės verda manyje! – rašė Alma savo dienoraštyje. – Kaip baisiai trokštu žmogaus, kuris galvotų APIE MANE, kuris padėtų man surasti SAVE! Puoliau taip žemai, kad tapau namų šeimininke!“

Vyrai menininkai gyveno taip, tarsi netrukdomas laikas sau būtų buvusi įgimta teisė, tačiau mažo būrelio moterų menininkių gyvenimo kryptį ir kasdienybę dažnai varžė namų ruošos ir priežiūros darbai.

George Sand visada dirbdavo vėlai naktį – šį įprotį įgavo būdama paauglė, nes turėjo rūpintis močiute. Francinės Prose darbo dienos ribas iš pradžių nubrėždavo išvažiuojantis ir grįžtantis mokyklos autobusas.

Alice Munro rašydavo atradusi „rėželį“ laiko tarp namų ruošos darbų ir vaikų priežiūros pareigų. O Maya Angelou nuo namų ruošos pabėgo visiškai išėjusi iš namų ir apsistojusi viešbutyje, kad galėtų ramiai mąstyti, skaityti ir rašyti.

Net Anthony’is Trollope’as, garsėjęs tuo, kad iki 8 ryto parašydavo 2 tūkst. žodžių, šį įprotį greičiausiai perėmė iš mamos, kuri būdama 53‑ejų ėmė rašyti norėdama paremti sergantį vyrą ir šešis vaikus. Ji keldavosi 4 ryto ir baigdavo dirbti po kelių valandų, kad spėtų paruošti šeimai pusryčius.

Susimąsčiau apie mokykloje aptarinėtas knygas, paveikslus, muziką, mokslinius atradimus ir filosofiją – beveik viską sukūrė vyrai.

Ir staiga supratau – moterys meno ir idėjų pasaulyje nepasižymėjo ne todėl, kad neturėjo talento. Jos paprasčiausiai neturėjo laiko.
Brigid Schulte

Dirigentas Zubinas Mehta kartą pareiškė: „Nemanau, kad moterims vieta orkestre“ – tarsi jos tam neturėtų tinkamo talento ar temperamento (ši mintis paneigta atsiradus vadinamosioms „akloms“ atrankoms).

Susimąsčiau apie interviu su Patti Scialfa, kuriame ji pasakojo, kaip sunku buvo kurti muziką savo soliniam albumui, nes vaikai nuolat ją pertraukdavo ir reikalaudavo jos dėmesio, nors niekada taip nesielgdavo su tėvu Bruce’u Springsteenu. Ir staiga supratau – moterys meno ir idėjų pasaulyje nepasižymėjo ne todėl, kad neturėjo talento. Jos paprasčiausiai neturėjo laiko.

Moterų laikas visais amžiais būdavo pertraukiamas ir skaldomas į trumpas akimirkas, o jų dienų ritmą ribojo sizifo darbą primenanti namų ruoša, rūpinimasis vaikais ir artimaisiais, kad šeimos ir bendruomenės ryšiai išliktų stiprūs. Jei kūrybai būtina turėti daug niekieno nepertraukiamo, susitelkimui skirto laiko, laiko, kurį gali leisti kaip panorėjusi, laiko, kuri gali valdyti, tuomet žinome, kad moterys tokios prabangos niekada neturėjo, o jei turėjo, būdavo baudžiamos, kad elgiasi nederamai ir savanaudiškai.

Net ir šiais laikais, nors visame pasaulyje apmokamus darbus dirbančių moterų labai daug, moterys vis dar skiria bent dvigubai (o kartais ir dar daugiau) laiko namų ruošos darbams ir vaikų priežiūrai. Atlikus tyrimą su 32 Los Andžele gyvenančiomis šeimomis pastebėta, kad dauguma mamų vidutiniškai turi ne daugiau kaip 10 minučių nepertraukiamo laisvo laiko. O sociologė Joya Misra ir jos kolegos tirdami kasdienius akademinės bendruomenės narių gyvenimus pastebėjo, kad įskaičiavus neapmokamą darbą namuose, moterų profesorių darbo dienos pasirodo daug ilgesnės nei vyrų.

Tačiau apmokamame darbe tyrime dalyvavę vyrai ir moterys praleisdavo maždaug tiek pat laiko. Bet net ir darbe moterų laikas būdavo pertraukiamas ir skaldomas įterpiant daugiau bendruomenei skirto darbo bei mokymo ir konsultavimo pareigų. Vyrai darbo dienomis galėdavo skirti daugiau laiko nepertraukiami mąstyti, atlikti tyrimus, rašyti, kurti ir publikuoti darbus, kad išgarsėtų, koptų karjeros laiptais ir dalintųsi savo idėjomis su pasauliu.

Thorsteinas Veblenas knygoje „Laisvalaikio klasės teorija“ („Theory of the Leisure Class“) rašo, kad visais laikais rinktis, kaip valdyti savo laiką, galėdavo tik aukštą padėtį visuomenėje užimantys vyrai. Moterų indėlį jis atmeta jau antrame puslapyje teigdamas, kad jos, kaip ir tarnai bei vergai, visada buvo atsakingos už nuobodžius darbus, kuriuos būtina atlikti, kad aukštą padėtį užimantys vyrai turėtų laiko savo genialioms mintims.

Viena tyrėja juokavo, kad laisvo laiko moteriai gauti lengviau, jeigu pasielgia kaip rašytoja, kompozitorė, filosofė ir mistikė Hildegarda Bingenietė – tampa vienuole.
Brigid Schulte

Feministės dažnai pateikia argumentą, kad moterys geriausiu atveju turėdavo „nematomo laisvalaikio“ – malonaus, bet produktyvaus laiko, leidžiamo užsiimant visuomenėje priimtinais užsiėmimais, pavyzdžiui, rengiant dygsniavimo arba daržovių konservavimo vakarėlius ar organizuojant knygų klubus. Tačiau turėti tikro laisvalaikio, laiko, skirto tik sau – tai drąsus poelgis, radikalus ir visuomenės normas laužantis pasipriešinimas.

Viena tyrėja juokavo, kad laisvo laiko moteriai gauti lengviau, jeigu pasielgia kaip rašytoja, kompozitorė, filosofė ir mistikė Hildegarda Bingenietė – tampa vienuole.

Feministės taip pat pastebėjo, kad daugelis moterų nuo vyrų skiriasi tuo, kad laisvo laiko jaučiasi nenusipelniusios. Jos mano, kad laisvalaikį reikia užsitarnauti. O jį užsitarnauti galima tik atlikus visas nesibaigiančiame darbų sąraše surašytas užduotis – kaip savo naujoje knygoje rašo Melinda Gates, kasdieniai darbai gali pražudyti viso gyvenimo svajones.

Rasti laiko pagalvoti ir parašyti šį straipsnį aš taip pat stengiausi daugiau kaip keturis mėnesius. Kaskart prisėdusi rašyti sulaukdavau išsigandusio vyro, sūnaus ar dukros skambučio ar laiško, paskambindavo su neįprasta padėtimi ir nesibaigiančiu dokumentų pildymu apsiprasti negalinti našle tapusi mama, darbuotojas iš kreditų kortelių įmonės arba mechanikas, norintis pranešti, kad ištiko neatidėliotino mano dėmesio reikalaujanti bėda, kurios neišsprendus laukia tikra katastrofa.

Pamenu, kaip kartą kalbinau psichologą Mihalą Čiksentmihalį, išgarsėjusį savo idėja apie psichologinę būseną, vadinamą tėkme – aukščiausią žmogišką patirtį, kai žmogus taip įsijaučia į prasmingą užduotį, kad laikas praktiškai dingsta. Menininkai ir mąstytojai teigia, kad ši būsena būtina norint sukurti bet kokį vertingą kūrinį. Paklausiau jo, ar kada bandė išsiaiškinti, ar moterys turi tiek pat galimybių patirti tėkmę, kaip ir vyrai. Akimirką pagalvojęs psichologas papasakojo istoriją apie moterį, kuri užsimiršo belygindama vyro marškinius.

Poetė Eleanor Ross Taylor visą gyvenimą gyveno savo vyro, Pulitzerio premijos laureato, prozininko, apsakymų rašytojo ir profesoriaus Peterio Tayloro šešėlyje. „Daugybę metų eilėraščiams sakydavau: „Eik šalin, dabar neturiu tau laiko“, – 1997 m. viename interviu pasakojo ji. – Tačiau iš dalies tiesiog buvau tinginė. Jei tikrai nori rašyti, gali rašyti. Tačiau pasirūpindavau, kad namai būtų švarūs, o grindys išblizgintos, ir panašiai.“

Pagalvojusi apie daugybę puikių eilėraščių, kurie liko neparašyti, nes reikėjo blizginti grindis, jaučiu patyrusi didžiulę netektį. Ilgą laiką maniau, kad užgniaužti savyje neišsakytas istorijas (Mayos Angelou žodžiais tariant, suspaustas taip, kad net skauda) ją vertė įsitikinimas, jog pirmiausia reikia pasirūpinti kitais bei išblizginti grindis ir kad šiuos darbus atlikti turi ji.

Svarstau, ar mes jaučiamės nenusipelniusios papasakoti savo neišpasakotas istorijas ir ar bijome, kad mūsų istorijos nevertos tokio paties dėmesio, kaip vyrų.
Brigid Schulte

Tačiau dabar svarstau, ar taip nebuvo ir dėl to, kad moterys jaučia, jog laiko sau, ypač nepertraukiamo laiko, jos paprasčiausiai nevertos. Svarstau, ar mes jaučiamės nenusipelniusios papasakoti savo neišpasakotas istorijas ir ar bijome, kad mūsų istorijos nevertos tokio paties dėmesio, kaip vyrų.

Rašytojas VS Naipaulas kartą pareiškė, kad jam prilygti negali jokia rašytoja, nes moterų kūriniai pernelyg „sentimentalūs“, o pasaulėžiūra pernelyg „ribota“ – nes, kaip žinome, universali žmogaus patirtis yra vyro patirtis. Dažnai pagalvoju: jeigu moteris būtų parašiusi savo gyvenimu grįstą ir smulkiausių pastebėjimų kupiną šešių tomų knygą, ar sulauktų tokio pat dėmesio ir tarptautinio pripažinimo, kaip norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgaardas, parašęs knygą „Mano kova“?

Virginia Woolf kartą pabandė įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Šekspyras būtų gimęs moterimi arba turėjęs tokią pat talentingą seserį (galite prisiminti muzikos vunderkindę Nannerl Mozart, kurios pirmuosius kūrinius brolis Wolfgangas vadino „nuostabiais“, tačiau jie pradingo, o kiti liko užgniaužti ir neparašyti, kai mergina pradingo ištekinta už jai išrinkto, tačiau nemylimo vyro).

Jei Šekspyras būtų buvęs moterimi, rašė V. Woolf, niekad nebūtų turėjęs laiko ir galimybės vystyti savo genialių gebėjimų – jam būtų neleidę eiti į mokyklą, liepę žiūrėti, kad neišbėgtų troškinys, vertę ištekėti jauną, o jei būtų neklausęs, mušę. V. Woolf pasakojime nepaisant genialių gebėjimų Šekspyro sesuo išprotėtų, mirtų, arba liktų užsisklendusi miško trobelėje, o aplinkiniai ją laikytų ragana.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. V. Woolf įsivaizdavo, kad ateityje gims genijaus gebėjimų turinti moteris. Ar ji sugebės atsiskleisti (ir ar jos balsas bei vizija bus vertinami) priklausys nuo to, kokį pasaulį nuspręsime sukurti. „Jei mes dėl jos pasistengtume, ji pasirodytų“, – rašė V. Woolf.

Nemanau, kad pati pasižymiu dideliu talentu. Tačiau kartais įsivaizduoju, kad sėdžiu sutemų užlietame kambaryje prie virtuvės stalo su kita savo pačios versija, moterimi, kuri sėdi nevaržoma laiko ir geria puodelį arbatos. „Norėčiau, kad apsilankytum dažniau“, – sako ji. Ir svarstau, ar vidury nakties pažadinęs deginantis skausmas, aplink saulės rezginį susirangęs nerimas, kyla ne tik dėl to, kad papasakoti neišpasakotoms savo istorijoms turiu tiek mažai laiko, bet ir dėl to, kad bijau, jog manyje užgniaužti žodžiai vis tiek neverti dėmesio.

Galbūt būtent šito negaliu sau pripažinti atsidūrusi savo įsivaizduojamame sutemų užlietame kambaryje.

Tačiau taip pat svarstau – o kas būtų, jeigu iš tiesų padirbėtume ir sukurtume pasaulį, kuriame Mocarto ir Šekspyro seserys (ir visos kitos moterys) galėtų atsiskleisti? Kas nutiktų, jei nuspręstume, kad moterys nusipelno nueiti į savo sutemų užlietus kambarius ir kurį laiką pasėdėti prie virtuvės stalo? Jei visos nuspręstume apsilankyti dažniau, išgerti puodelį arbatos su savimi, sekti vejamas istorijos gijas ir žinoti, kad ji vertinga vien todėl, kad tikra? Labai norėčiau pamatyti, kas nutiktų paskui.

Brigid Schulte – Pulitzerio premijos laureatė, žurnalistė, rašanti leidiniams „The Washington Post“ ir „The Washington Post Magazine“ ir mokslinio instituto „New America Foundation“ narė. Jos knygą „Overwhelmed“ 2014 m. kovą išleido leidykla „Bloomsbury“.