Oficialiai susipažinome kitą savaitę. Buvo dar viena giedra diena prie baseino. Stebėjau, kaip jis neria į vandenį. Išnėręs Steve’as pažvelgė į mane ir nusišypsojo, o aš tiesiog netekau kvapo išvydusi, koks jis gražus.
Supratau, kad privalau jį užkalbinti, todėl nors ir jaudinausi, sukaupiau drąsą ir priėjusi pasiūliau jam kartu išgerti. Jis mielai sutiko – taip ir susipažinome. Tai nutiko prieš penkiolika metų, o nuo to laiko kiekvieną dieną praleidome drauge.
Kelias dienas po netikėto susipažinimo praleidome kaip romantinės komedijos veikėjai. Valandų valandas juokavome ir kalbėjomės, vaikščiojome susikibę už rankų, važinėjomės jo „Vespa“ motoroleriu po Holivudo ir Malholando kalvas. Restorane „House of Blues“ žiūrėjome parodijų šou ir kartu nuėjome į ekskursiją po Holivudo kapines.
Be to, nuėjome į daugybę vakarienių ir vakarėlių su jo ir mano draugais – visi manė, kad esame puiki pora. Negalėjome vienas nuo kito atsitraukti. Buvome tiesiog neišskiriami – atrodė, kad bandome atsigriebti už visą laiką, kurį prieš susitikdami tą lemtingą popietę praleidome ne kartu.
Turbūt nereikia nei sakyti, kad vienas kitą įsimylėjome iškart. Prieš tai turėjau daug santykių su vaikinais, kurie arba nenormaliai prie manęs prisirišdavo, arba išvis nenorėdavo dalintis jausmais, o dabar pagaliau radau sielos draugą – linksmą, mylintį, dėmesingą ir romantišką vyrą.
Su Steve’u viskas buvo nauja ir įdomu, tačiau, nors ir keista, tuo pačiu metu jaučiausi labai jaukiai. Kai praėjus vos dešimčiai dienų jis pasipiršo, man nepasirodė keista – pasirodė logiška.
Buvome mano bute ir žiūrėjome filmą „Kasablanka“, o Steve’as staiga atsiklaupė ir išsitraukė plastikinį žiedą. Jis neturėjo laiko nupirkti tikro žiedo, tačiau man tai nė kiek nerūpėjo – mano deimantas buvo jis. Nedvejodama pasakiau: „Taip!“ Buvau be galo įsimylėjusi ir apie kitokį atsakymą net nepagalvojau.
Vienas kito nuolat klausinėjome: „Kur buvai visą mano gyvenimą?“. Tiesiog nenorėjome švaistyti daugiau laiko.
Kai apie sprendimą papasakojome draugams, šie žinią priėmė su humoru, tačiau pernelyg nesijaudino. Tokia reakcija nestebina, nes gyvename Holivude, o čia spontaniškos sužadėtuvės net dabar nėra labai retos (pavyzdžiui, prisiminkite Arianą Grande ir Pete’ą Davidsoną).
Tačiau mes nebuvome kino žvaigždės ar modeliai (aš buvau dvidešimtmetė mėgėja muzikantė ir rašytoja, o jis daugiausiai užsidirbdavo rašydamas), todėl dėl sprendimo taip greit susituokti mus tikrai galėjo palaikyti bepročiais.
Tačiau mudu aiškiai buvome sutverti vienas kitam, be to, buvome įsimylėję iki ausų, todėl niekas nemanė, kad išsikraustėme iš proto. Šeima ir draugai nuoširdžiai džiaugėsi mūsų laime ir palaikė mūsų planą visą gyvenimą praleisti kartu.
Niekas neketino sutrukdyti mūsų planams, todėl ėmėmės juos įgyvendinti. Neseniai buvome sudalyvavę garsenybių pokerio žaidime ir laimėję dviejų dienų poilsį Las Vegaso viešbutyje, todėl susituokti nusprendėme ten. Užsisakėme vestuves Varpų koplyčioje ir po dviejų mėnesių, Helovino vakarą, prieš susirinkusius artimiausius draugus ir Elviu Presliu persirengusį kunigą prisiekėme amžiną meilę.
Vilkėjau balta nėriniuota suknele, papuošta gėlėmis ir perlais. Suknelę kelias savaites prieš vestuves radau dėvėtų drabužių parduotuvėje Los Andželo Studio City rajone. Ji tiko puikiai, lyg būtų buvusi pasiūta būtent man, be to, labai pasisekė, nes ji nė karto nebuvo dėvėta.
Steve’as vilkėjo dailiu pilku kostiumu ir visą dieną nenusiėmė akinių nuo saulės. Jis atrodė dar gražesnis negu visada. Supratau, kad šiek tiek jaudinasi, bet neėmiau į galvą – aš irgi jaudinausi. Maniau, kad tai miela, nes jaudinomės taip pat, kaip ir kitos poros prieš vestuves, todėl žinojau, kad pasielgėme teisingai.
Dabar manau, kad Las Vegasas mūsų vestuvėms tiko puikiai. Kur geriau įteisinti tokią santuoką negu pasaulio lošėjų sostinėje? Juk tuokdamiesi labai rizikavome. Mūsų santuoka galėjo būti tokia pat maloni, kaip draugystė, bet galėjo ir baigtis siaubingai. Iki tol kartu leidome kiekvieną dieną, bet ar to užtenka? Ar būtume galėję pasakyti, kad vienas kitą pažįstame taip puikiai, kad galime du gyvenimus sujungti į vieną?
Mums atrodė, kad taip. Nors skamba banaliai, iš tiesų jautėmės kaip užkerėti – negalėjome blaiviai mąstyti, o proto balsą nurungė širdis, bet juk taip ir turi būti įsimylėjus, ar ne?
Susituokti taip greitai buvo rizikinga. Pavyzdžiui, kaip galėjau žinoti, ką Stevas sąmoningai ar nesąmoningai nuo manęs slepia? Tačiau man nerūpėjo. Tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio ir pasitikėjau savo instinktais. Trumpam suabejojau tik vieną kartą – kai po ceremonijos sėdėjome limuzine.
Važiavome švęsti į netoliese esantį meksikiečių restoraną, aš žiūrėjau į sunertus pirštus su žibančiais žiedais ir akimirką pasirodė, kad balsai, muzika, eismo triukšmas ir visa, kas buvo aplink, nutilo. Pagalvojau: „O jeigu nieko neišeis?“ Tačiau nerimas dingo taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradęs.
Grįžę iš Las Vegaso pradėjome gyvenimą kaip vyras ir žmona. Jis beveik nesiskyrė nuo kelių kartu praleistų savaičių prieš vestuves. Į Steve’o namus buvau atsikrausčiusi prieš mėnesį, todėl žinojau, kokia jo dienotvarkė, ką jis mėgsta ir ko ne. Gyventi santuokoje mums – tas pats, kaip laikyti apkabinus minkštą pagalvę. Tai patogi ir švelni parama, kuri prireikus visada šalia.
Tačiau būti susituokusiai ir gyventi su kitu žmogumi man buvo nauja – ne tik dėl to, kas anksčiau niekada negyvenau su vaikinu, bet ir dėl to, kad niekada niekam nesijaučiau tokia artima. Net draugaudama su ankstesniu sužadėtiniu italu nesijaučiau taip, kaip jaučiausi pirmosiomis vedybinio gyvenimo su Steve’u dienomis (mano sužadėtinis italas netrukus po sužadėtuvių buvo man neištikimas, todėl jį palikau).
Bėgo mėnesiai, o mūsų ryšys ir meilė tik stiprėjo, todėl jautėmės pasiryžę visą gyvenimą praleisti kartu. Netrukus jau planavome nusipirkti namą, o po pusantrų metų didžiavomės tapę ispaniško stiliaus namelio savininkais. Bėgant metams į ateitį investavome ir kitaip, o 2016 m., po 13 vedybinio gyvenimo metų, susilaukėme sūnaus Theodore’o.
Seni draugai vadina mus tikros meilės reklaminiais veidais, o nauji pažįstami išgirdę mūsų istoriją mus nužvelgia taip, lyg laikytų ateiviais. Paprastai visi klausia to paties: „Kaip jums pavyko?“ ir „Kodėl jūs vis dar kartu?“
Šie klausimai geri – patys pripažįstame, kad nežinome, kaip tai nutiko ir kaip sugebėjome tiek laiko išlikti kartu. Žinoma, buvo akimirkų, kai nesutardavome ir susipykdavome (kaip ir visos kitos poros), tačiau niekada nemaniau, kad vienas kitam netinkame.
Nėra jokio stebuklingo metodo, padėsiančio įsimylėti ar rasti tikrą meilę, tačiau yra vienas dalykas, padedantis palaikyti tvirtus santykius.
Mums su Steve’u padėjo gebėjimas ir susituokus neprarasti nepriklausomybės, domėtis skirtingais dalykais ir megzti naujas draugystes. Pavyzdžiui, aš užsiimu joga ir giedojimu, be to, kai galiu, dirbu savanore, o Steve’as mėgsta filmuoti ir montuoti įrašus. Abu iš prigimties esame laisvos sielos, todėl mums svarbu turėti laiko ir erdvės, kad galėtume susitelkti į save ir neprarasti savo, kaip menininkų ir asmenybių, tapatybės. Stengėmės neatsisakyti savo hobių, mėgstamiausių užsiėmimų ir neprarasti draugų, todėl mūsų santykiai išliko puikūs.
Draugystę aš vertinu taip pat, kaip ir romantišką meilę, todėl visada stengiuosi puoselėti draugystes ir net susituokusi ieškoti naujų draugų. Visada turėjau laiko su jais susitikti, pavakarieniauti, apsilankyti parodoje ar pakeliauti, nes mudu su Steve’u visada vienas kitu pasitikėjome ir vienas kitą gerbėme.
Tačiau nors ir atrodo, kad esame veikėjai iš pasakos, iš tiesų nesame tobuli. Kai kurie Steve’o įpročiai mane labai erzina (pavyzdžiui, jis per daug rūko), be to, žinau, kad jis irgi nemėgsta mano įpročių (pavyzdžiui, kad esu pernelyg tvarkinga), tačiau tai – ne bėda.
Būtų keista, jei tokių įpročių neturėtume. Supratau, kad mylėti – tai visapusiškai priimti kitą žmogų ir stengtis išspręsti nesutarimus bendraujant atvirai ir iš visos širdies. Be to, abu supratome, kad norint būti suprastiems ir palaikyti tvirtus santykius būtina kalbėtis apie jausmus ir emocijas.
Žmonės taip pat klausia: „Ar ir kitiems patartumėte susituokti vos susipažinus?“ Žinoma, mums šis sprendimas buvo geras, tačiau negalėčiau garantuoti, kad pasiseks ir kitiems. Impulsyviai susituokti smagu, bet svarbu, kad lūkesčiai būtų realistiški, be to, norint, kad santykiai būtų ilgalaikiai, svarbu būti atviriems.
Ilgiau palaukę vestuvių tikrai išvengsite galimų problemų, tačiau jei pora nesuderinama, santykių, kurie pasmerkti žlugti, neišgelbėsite net pralaukę trisdešimt metų. Manau, kad jei mudu su Steve’u būtume palaukę ilgiau, po metų ar dviejų vis tiek būtume susituokę, nes labai gerai sutarėme.
Be to, reikėtų pridurti, kad anksti susituokę neturėjome ką prarasti. Buvome jauni, pašėlę, aistringi ir bebaimiai. Dėl to sprendimą priimti buvo lengviau. Tačiau ilgalaikiams santykiams to ne visada užtenka, todėl patarčiau poroms pagalvoti, kaip jie gyvena, ko nori ir kokios gali būti santuokos pasekmės, ypač jeigu jie gyvena ne taip, kaip mes. Pavyzdžiui, manau, kad du išsiskyrę ir vaikų turintys žmonės neskubėtų tuoktis po 10 dienų.
Kiekviena situacija skirtinga, skirtinga ir kiekviena pora, tačiau geriau savo širdimi, finansais ir ateitimi su ką tik sutiktu žmogumi nerizikuoti. Mums s Steve’u šiuo atžvilgiu labai pasisekė. Mes rizikavome, tačiau laimėjimu džiaugiamės iki šiol.
