Kaip pavyzdžiui tos diskusijos: kas geriau (arba blogiau): šuo restorane ar vaikas restorane. Abu vienodai blogai, jei neišauklėti, pasakysiu aš jums. Ir neišauklėtas, nemandagus, chamiškas, besispjaudantis, muštynes keliantis suaugęs žmogus restorane negerai.
O jei pakapstytume giliau, tai yra vietų, kurios nepageidauja augintinių – ir jas reikia gerbti. Yra vietų, kurios nepageidauja vaikų, ir jų taisykles irgi reikia gerbti. Kieno vieta, to ir taisyklės. Bet paprastose, šeimos vietose, draugiškose ir šunims, ir vaikams, ir laisvesniam elgesiui, puikiai galėtų sugyventi ir šunys, ir vaikai, ir suaugę, ir vos bepakrepeziojantys seneliai – nes ar jums vietos maža?
Tik gal vaikas galėtų būti paprašytas neklykti, netampyti šuns už uodegos, neerzinti jo maistu, nelipti kitiems susirinkusiems ant galvų, o šuo – be papildomo atsiklausimo nebūti paleistas, būti prižiūrimas, prieš tai – mokytas, o pradėjęs rodyti erzulį – nuramintas arba išvestas. Čia ne aukštoji matematika. Kalbame apie elementarią empatiją vienas kitam.
Jaučiamas susierzinimas: neva, dabar žmonės šunis, ne vaikus augina. „O mūsų laikais...“ – jų laikais juk tokių nesąmonių, kaip su meile ir rūpesčiu auginamas šuo nebuvo – jam tik kaulą ir prie būdos. Žmonės įsitempia išgirdę, kad šuniukų šeimininkai save vadina tėveliais ir mamytėmis. Ir čia iškart pajunta įsiveržimą į jų teritoriją: auginkite tuos savo šunis, bet šuo yra šuo, kuo jūs jaučiatės?
Komiška. Nepažįstu nei vieno šuns augintojo, kuris nesupranta, kad jo šuo – tai ne kūdikis, ne žmogus. Atsipeikėkite. Aš kartais savo šunį vadinu drambliu – tai nereiškia, kad aš galvoju, jog vienas jo protėvių turėjo straublį arba kad jis per pilnatį drambliu pavirsta.
Jeigu kažkas pasivadina šuns tėveliu ar mamyte, tai tereiškia artimą ryšį, meilę ir kad jis tą šunį augina. Duodu saują jums vienam reikalui – jiems nekyla minčių, kad jie tą šunį pagimdė. Ir jie negalvoja, kad jis žmogus. Toks isteriškas žodžių savinimasis, isteriškas vaikų (arba gyvūnų, bet pastebėjau, kad paprastai tokią agresiją linkusi demonstruoti pirmoji pusė), kaip vienintelės ir teisingiausios meilės formos, išaukštinimas, isteriškas aiškinimasis, kas geriau, kaip turi būti, rodo kažkokį siaubingą savivertės ir užtikrintumo savimi ir savo sprendimais trūkumą.
Būtent elgesys su vaikais gyvūnais – su silpnesniais – šiame Lietuvos etape gali parodyti, ar judame į priekį. Ir jei jau kažkiek kalbame apie smurto su vaikais pasekmes, jei pradėjome pripažinti emocinę, psichologinę vaiko sveikatą (nors dar daug trūksta), tai gyvūnų tema vis dar kažkur akmens amžiuje. Dar visų šunų nuo lenciūgų neatrišome, prieglaudos nuolat gelbsti nukankintus, sužalotus, išmestus gyvūnus, dar juoką kelia, kai šeimininkas sergančiam šuniui atlieka kraujo ar šlapimo testus, rentgeną ar rūpinasi jo psichologine sveikata.
Man įtarimą kelia žmonės, kurie gali va taip šiaip sau justi neapykantą, pavydą niekuo dėtam padarui. Visai nesvarbu, vaikui ar šuniui. Galima nenorėti, nemylėti nei gyvūnų, nei vaikų.
Arba vienų iš jų pasirinktinai. Jų nekęsti – arčiau diagnozės. Arti jos tiek pat ir tie, nuolat nepatenkinti vaikų nekentėjai, vos tik vaikas cypteli, vartantys akis, besiskundžiantys ir demonstruojantys savo kenčiantį veidą, ir tie, kurie padaro pasipiktinimo ir šventųjų šou iš keletą kartų sulojusio šuns arba jam pasisiojus ant pievelės, ant kurios jo vaikas vaikšto. Pastarieji apskritai praleido porą biologijos pamokų mokykloje, nes ant tos pievelės šlapinasi daug daugiau gyvosios gamtos nei jiems atrodo, bet šitai palikim kitai temai.
Teisingo gyvenimo mokytojai nusprendė sukilti į kovą su tais, kurie visiškai nenorėjo nei lygintis, nei lenktyniauti, nei kovoti. Nematuokite, kas geresnis. Kiekvienam geriausias tas, kurį myli, kuris suteikia laimės, ramybės. Jei kažkam tai penki vaikai – tai nuostabu. Jei šuo – o kodėl tai blogai? Trečiam tai apskritai nei šuo, nei vaikas, o mylimas darbas. Gerai, kai yra kuo džiaugtis. Nei vienas nėra menkesnis, nors kitam neprivalo būti mielas.
Nepavydėkite jūs tiems gyvūnams kitų skiriamų pinigų ir laiko – negi tikitės, kad geriau jau su jumis pasidalintų? Juokiuosi atsiminusi tokią vieną besipiktinančią tetą, ko čia savo šunis į Ameriką kartu skraidinuosi – juk čia tik šunys. Kiek pinigų kainuoja. Ar nežinau, kiek šeimų vargsta? Vietoje to, kad gelbėtų tas šeimas, tikisi, kad aš kokį vieną svetimą ubliūdką geriau vietoje savo šuns į Ameriką nusiskraidinsiu? Nepavydėkite ir vaikams – kiek nori tėvai, kiek gali, tiek tam vaikui ir skiria. Ir viskas.
Tai kas geriau? Vaikai ar šunys? Šunys ar vaikai? Kam man enciklopedija, jei aš jau turiu dulkių siurblį. Absurdas kažkoks. Ar jūs patys girdite, kaip tai skamba?
