Bet kokiu atveju, tai atrodo jaudinanti naujiena, juk jaunas žmogus pradeda savo verslą! Tačiau žmonėms, buvusiems šalia jo ir žinantiems priešistorę, tai reiškia kiek daugiau nei tik restorano atidarymą.
Tai buvo 2017 m. liepos 17-oji (tik dabar supratau – trijų septynetų data!), kai susikrovus savo gyvenimą į du lagaminus pasiryžau Karibų nuotykiui – keliauti į Švento Bartolomėjaus salą mažiausiai pusei metų.
Skrydis į Karibus buvo per Paryžių, kur po skrydžio turėjau laukti nepilną parą. Visą gyvenimą didelę simpatiją jutau Prancūzijai, šios šalies kultūrai, kalbai bei vyrams, tad pagalvojau: pusė paros laukimo – puiki proga patinderinti prancūzus. Rytoj išskrendu, nereikės vaikščioti į jokius pasimatymus, tik pasižiūrėsiu, kiek jie gražūs ir ar aš atitinku jų grožio standartus, t. y., ar kas nors paswaipins mane į dešinę. Atitikau – prisimatchinau simpatiškų prancūzų ir ramia galva išskridau į Karibus už tūkstančių kilometrų.
Atskridus į Karibus buvo tiek įspūdžių, kad trumpam pamiršau apie „Tinder’į“. Tik praėjus kokiai savaitei nusprendžiau pasižiūrėti, o kas gi vyksta pačiuose Karibuose – gal visai gera idėja „Tinder’io“ pagalba susirasti draugų čia?! Prieš pradėdama tikrinti Karibų vyrus nusprendžiau peržiūrėti sukritusias paryžiečių žinutes. Iš smalsumo patikrinau visus, bet už akies užkliuvo vienas vaikinas. Jis buvo tikrai simpatiškas, bet kur kas įdomiau buvo tas faktas, ar jis TIKRAI YRA UŽ 20 KM NUO MANĘS? Juk mes susimatchinom Paryžiuje, o dabar esam labai toli nuo to taško!
Man (kaip visada) knietėjo sužinoti, kas čia vyksta, todėl su Julien (toks prancūzo vardas) pradėjome susirašinėti. Paaiškėjo, kad jis gyvena gretimoje Karibų saloje, esančioje 20 kilometrų nuo salos, kurioje gyvenu aš, arba kitaip – 40 minučių keltu. Namo į Paryžių jis grįžta kelis kartus per metus; ir tuo metu, kai aš laukiau Paryžiuje savo lėktuvo į Karibus, jis buvo grįžęs savaitei namo. Ok, sakykim, menkas sutapimas susimatchinti, kai aš tik pusę paros Paryžiuje, o jis kaip tik tuo metu grįžęs iš Karibų namo dviems savaitėms, o tada išskristi beveik tomis pačiomis dienomis į šalia esančias Karibų salas. Bet dar įdomesnis sutapimas buvo tai, kad antrą mano buvimo Karibuose savaitę su lietuviais buvom nusprendę plaukti jachta savaitgaliui į kitą – Švento Martyno salą. Kaip pasirodė, tai ta pati sala, kurioje gyvena Julien. Kaip galima nuspėti, atplaukus į salą iš karto lėkiau į pasimatymą. Dabar, sakyčiau, drąsu, o tada atrodė, kad va, čia tai Karibų gyvenimas!
Per tris mūsų viešnagės dienas Julien man aprodė visą Švento Martyno salą, supažindino su draugais, aplankėm vietinius klubus, ragavom karibietišką romą ir… susižavėjom vienas kitu. Po kelių savaičių jis atplaukė į mano salą, po to dar kartą, po to aš, po to vėl jis. Galiausiai derinom mano rimčiausią išvyką: turėjau apsistoti jo šeimos namuose ir pagaliau aplankyti jo įkurtą restoraną. To ilgai planuoto savaitgalio laukėm abu – buvom nesimatę jau 2 ar 3 savaites, tačiau visus planus sujaukė artėjančios prognozės apie uraganą Irma. Įvertinę situacijos rimtumą nusprendėm, kad būtų protinga planus atidėti, nes visiškai neaišku, ar baigiantis savaitgaliui dar galėsiu parplaukti atgal į savo salą ir pirmadienį eiti į darbą.
Mes buvom teisūs. Irma smogė taip, kad po uragano beveik dvi savaites nieko nežinojau apie Julien. Nežinojau, ar jam viskas gerai, ar jis gyvas ir sveikas. Po maždaug pusantros savaitės atgavus ryšį Julien pranešė, kad jam ir jo šeimai viskas gerai, tik jo restoranas nuniokotas nepataisomai, o namai kol kas negyvenami. Jo šeima buvo evakuota į Prancūziją, o jis liko trumpam, norėdamas nuspręsti, ką daryti su verslu.
Ir čia vėl sutapimas. Po kelių savaičių, kai pagaliau gavau skrydžio bilietus į Europą, sužinojom, kad turim skristi tuo pačiu reisu į Paryžių. Tik mano situacija, pasirodo, buvo keblesnė. Skrydis į Europą buvo iš salos, kurioje gyvena Julien, o keltai po uragano dar neveikė, todėl tikrąją ta žodžio prasme – aš strigau savo saloje, nes nebuvo kaip persikelti, o Julien visgi išskrido. Po kelių savaičių situacija išsisprendė ir aš pagaliau galėjau skristi namo, į Lietuvą. Mano skrydis buvo per Paryžių.
Susitikom su Julien mažoje Paryžiaus gatvelėje ir kurį laiką apsikabinę tylėjom. Aprimę kalbėjom apie baisią uragano naktį, apie tai, ką padarė gamta ir ką prarado žmonės, ką prarado jis su šeima. Skaudėjo širdį girdint istoriją iš pirmų lūpų, kai akys žiūri tiesiai į tave. Bet ne tiek buvo gaila namų, verslų, daiktų, kiek džiugu buvo pats faktas, kad mes GYVI ir SVEIKI, sėdim meilės mieste ir dalinamės tokia trumpa, bet labai stipria trijų mėnesių istorija. Tiesa, abu supratom, kad meilės tarp mūsų, kaip vyro ir moters, nėra ir bendrų planų kurti nereikia.
Man išskridus iš Paryžiaus ryšys nenutrūko ir jau daugiau nei pusantrų metų mes nuolat bendraujam. Julien šiomis dienomis atidarys savo restoraną Prancūzijoje, o kitais metais atkurs ir savo pirmąjį restoraną Karibuose, Švento Martyno saloje. Žinau, kiek jam tai svarbu, kiek darbo ir jėgų prireikė po uragano atsitiesti ir vėl įgyvendinti savo svajones, todėl labai juo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Julien žino apie mano naują meilę, kaip man sekasi ir lygiai taip pat džiaugiasi dėl manęs. Žinau, kad turiu draugą, kuris visada manęs laukia svečiuose, o mano namai visada atviri jam.
Ir visa ta istorija prasidėjo „Tinder“ programėlėje…
Daugiau Beatričės tekstų skaitykite 197dienos.blog.