„Kažkaip“ ir gaunasi. Ir tuos žmones „kažkaip“ gal ir tenkina. Dar jie sutartinai įsitikinę, kad mokytis jiems nebereikia: „Tik jau nemokykite, kaip mums vaikus auginti“, sako. „Augom ir užaugom“, kaip maldą kalba, menkindami žmonių, kurie nori būti geresni, pastangas. Tikrai – dabar tiek daug tėvų stengiasi auginti vaikus – stengiasi daryti kuo mažiau klaidų. Jie juos menkina, nes patys yra tinginiai: jie nenori keistis, mokytis, pripažinti klydę, pripažinti apskritai galintys būti neteisūs. Jiems toks variantas tiesiog neegzistuoja, jo nėra. Jie teisūs.
Posakis „jei muša – tai myli“ ilgus metus kvailai bandė pateisinti smurtą. Mušimas buvo užglaistomas rūpesčiu. Neva – tėvai ar vyras primušė, bet jie, žinok, gero linkėdami. Žinai – nesusivaldė, tačiau jis gero nori. Bet ar tikrai?
Mušimas, kaip ir rėkimas, tėra beviltybės išraiška. Pykčio iškrova. Nesivaldymas. Na, dar kartais – įprotis: mane mušė, aš irgi mušiu, ant manęs rėkė, aš irgi taip pripratęs. Bet dar neteko matyti, kad kas nors imtųsi diržo prieš tai nusiraminęs, gerai apgalvojęs, pasvarstęs. Kažką pridarei? Ateik čia ir dabar gausi. Primuša iš įsiūčio. Anądien mačiau šeimininką, kumščiu daužantį šuniui per šonkaulius – nes neklausė. Pakritęs ant smėlio daužė, kiek jėgos leido. Manote, jis norėjo šunį išauklėti? Ne. Jis pyko, kad jo neklausė. Liejo įniršį, agresiją. Bet kuris profesionalus treneris jums paaiškins, kad šunys dresuojami visai ne taip – kaip santykiai su žmona neišsisprendžia jai įstačius fanarą, kaip vaikas neišmoksta priimti sprendimų nuo randuotų kojų. Tas šuo neturi šansų užaugti socialus ir draugiškas – tiesiog neturi. Jis juk užaugintas ant agresijos – todėl ir gavo lupti – nes puolė kitą šunį ir neklausė šeimininko. Ir toliau puls, ir toliau išsilies ant kito, silpnesnio. Išlies viską, ką sukaupęs. Pagaidins, kaip jį pagaidino.
Baimės mokykla. Toks bendravimo būdas buvo populiarus tarp visų diktatorių. Jis ir dabar populiarus tarp neturtingiausių tautų. Pažiūrėkite, kaip indai savo šalyje bendrauja vienas su kitu. Aukštesnioji kasta spjaudo po kojomis žemesnio rango darbuotojams ir rėkia ant jų. Restorano lankytojai tikisi, kad padavėjas lakstys išsigandęs. Bijo – gerai, vadinasi, esi šeimininkas. Šeimininko, diktatoriaus elgesys – jie nenori užauginti nieko doro, teisingo. Jiems tereikia, kad jų bijotų, o kai bijos, nusilenks. Ten nėra dialogo. Pasakyta – ir gerbk. Kodėl? Neklausinėk.
Ir pas mus šita šeimininko kultūra atėjo iš pačių nykiausių laikų šalies istorijoje. Neturtingiausių laikų. Iš Sovietų Sąjungos. Pardavėjai aprėkti vaiką juk buvo normalu. Kodėl? Todėl, kad gali. Ji – vyresnė moteris, gyvenimo, sakoma, mačiusi. Jis – tik vaikas. Praktiškai niekas. Prieš diedą galios nepademonstruosi, nes iškart gausi į akį – tai bent prieš vaiką. Nelaiminga moteris – jos gyvenimas buvo nykus, kaip tuometiniai pastatai, kaip tuometinės prekių lentynos. Kartais pati gaudavo profilaktiškai, valstybinėse įstaigose su ja bendravo kaip su tuščia vieta, nebent įsiteikdavo gudrumu. Ant jos išsiliejo, dabar išsilies ji.
Rėkimas ir mušimas yra sužalotų sielų atspindys. Ir nieko doro jis neužaugino. Tie, kas sako, kad gavo, bet normalūs užaugo, meluoja – jiems tereiktų pažiūrėti į veidrodį, bet jie nepažįsta savęs, savo vidaus, savo emocijų ir nežada susipažinti – juos tai gąsdina. Tai ištisa karta randuotų žmonių. Žmonių, kurie žudėsi, kurie gyveno nelaimingi, nes bijojo, ką žmonės pasakys. Žmonės, kurie negali vienas kitam nusišypsoti gatvėje, nes net ir pasisveikinti ne visada išeina. Žmonės, kurie pavydi kaimynui gražesnio namo. Kurie niekada savo vaikui nepasakė, kad jį myli. Žmonės, kuriems gėda pasakyti apie tai, kad jų psichologinė sveikata yra prasta. Žmonės, kuriems gėda aplankyti psichiatrą ir psichologą. Žmonės, kuriems nerimta apsilankyti pas bet kokį gydytoją. Žmonės, kurie nuodija kates ir šunis. Žmonės, kurie tik prie svečio, o ne prie savo, atidarys skaniausio gėrimo butelį. Žmonės, kuriems sunku pasakyti komplimentą – lygiai, kaip už jį padėkoti. Žmonės, kurie neiškvies suklupusiam pagalbos, o jį apeis.
Ne – jie nebūtinai pikti. Tai tiesiog tokie išgąsdinti žvėrys. Tie randai atsiveria įvairiausiomis spalvomis: įniršiu, baime, nemokėjimu pažinti save ir pabūti su savimi, pasyvia agresija, sąmokslo teorijų kūrimu, nemeile sau.
Kvailiausia už viską neigti, kad fizinis ir psichologinis smurtas jumyse nepaliko jokio rando. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Kiekvienas įvykis gyvenime jus keitė, modeliavo, lipdė. Iš agresijos meilė nekyla, iš primušimo ir žodinio apdaužymo niekada neužaugo laisvė, drąsa, pasitikėjimas, atvirumas. Jei atsivertumėte istorijos vadovėlį, net ir ten tai rašoma, tik kitais žodžiais.
Mušimas ir rėkimas nėra auklėjimas. Tai jūsų būdas išsilieti. Tai jūsų nevilties atspindys. Įniršio atspindys. Tik tiek. Eiti keliais už klaidas nebūtina – kartais užtenka pripažinti klydus. Ir atsiprašyti.
