Panašiai kaip kiekvieną vasarą poilsiautojai skundžiasi Palangos kainomis, o verslininkai – trumpu sezonu. Kaip kasmet kelininkus netikėtai užklumpa žiema, o vairuotojus – nusivylimas kelių būkle. Kaip kiekvieną pavasarį, atėjus Kaziuko mugei, pasidalinę į stovyklas, mylėtojai ir nekentėjai mušasi mediniais šaukštais. Kaip metai sudėlioti į metų laikus, taip ir aukų bei kaltininkų skundai turi savą vietą metuose.

Tiesa, šį kartą verksminga dvyliktokė, į DELFI parašiusi emocionalų, ištižusį pasriūbavimą, pasiekė pažengusiųjų lygį. Aš netgi išskyriau savo mėgstamiausias citatas, kad jums nereikėtų vargti ir skaityti visos tos graudžios poezijos.

1. „Kalta ŠVIETIMO SISTEMA, nes ji nesugeba sudaryti įdomios mokymo programos, kurią dauguma moksleivių mokytųsi iš širdies.“ 2. „Mokinys baigęs mokyklą bando kuo greičiau pamiršti įsimintą mokslinę, faktų kupiną bei niekur nenaudingą informaciją.“ 3. „Apie mūsų gerovę dažnai nepagalvoja net mokytojai, kadangi jiems jų dėstoma pamoka yra svarbiausia, kartais jie tiesiog pamiršta, kad mes, mokiniai, turime ir kitų pamokų, ir kitų asmeninių veiklų, hobių, turime galbūt merginas, vaikinus?“ 4. „Galbūt mes norime pasimėgauti pavasariu?“ 5. „Ko siekiama tokia švietimo sistema? Žmogaus, kuris paklaustas nežinotų, kas yra meilė, bet puikiai išmanytų integralus, aukštąją matematiką?“

Dabar jau veikiausiai suprantate, kodėl sakau „pažengusiųjų“. Apie tai, kad mokykla žudo kūrybiškumą, verkiama jau metų metus. Bet štai noras paburkuoti su savo vaikinu ar mergina ir hormonų audros, kaip argumentas naudojami veikiausiai pirmą kartą istorijoje. Arba štai tas lietuviško serialo dialogo vertas šūvis, apie žmogų, išmanantį matematiką, bet nemokantį mylėti – kokia romantika, koks emocionalumas, koks jautrumas. Juk sakiau, kad poezija.

Apie prastą švietimo sistemą galima parašyti atskirą poemą, bet dabar kaip niekada gerai matosi, kad per daug metų skųstasi ir per ilgai nieko nedaryta: dažnai nė neturėdami supratimo, apie ką šnekama, tuščius žodžius įsikando ir į galvą neišplėšiamai įsikalė tinginio pantys mokiniai, kurie tai naudoja kaip argumentą. Jie prastai mokosi, nes kalta švietimo sistema. Jiems sunku, nes kalta švietimo sistema. Jie blogai išlaikė egzaminus, nes kalta švietimo sistema. Jiems tingisi eiti į mokyklą, nes kalta švietimo sistema. Pagaunate?

Jiems tai tušti žodžiai. Viskas, ką gali įsivaizduoti tos daug nesveriančios galvos, tai kad jiems švietimo sistema turi padaryti įdomiai. Na, žinote, kad pamokų metu dalintų migdolinę latte, mokytoja atsiųstų užduotis per snapchatą, o matematiškai išnagrinėti reiktų Kim Kardashian naujos dietos planą. Per dailės pamokas visi pieštų savo būsimos tatuiruotės eskizą, o per lietuvių – vertintų vienas kito instragramo nuotraukų aprašymus. Labiau pažengę įsivaizduoja, kad mokykloje jie turi diskutuoti apie neapmokamas savanorystes Afrikoje, kur galima kasyti paausius žirafoms ir pajusti, kaip atsiveria tavo čakros bei apsiverčia pasaulio suvokimas.

Jūs tik paklausykit: juk jie sako, kad visokie faktai ir matematikos žudo kūrybiškumą. Nė nesuprasdami, kad kuo daugiau žinių apie viską turėsi, tuo daugiau apie ką turėsi kurti.
Fausta Marija Leščiauskaitė

Išduosiu jums paslaptį, tik nustokite rypauti: tai ydingai švietimo sistemai pasikeitus, jums, tiems, kurie nuolat verkia, nepasidarytų nei lengviau, nei įdomiau. Mokytis reiktų ir kartais daugiau. Mokytis reiktų ir datas, ir formules, ir laikus kalbose. Ir į mokyklą eiti reiktų. Ir knygas skaityti reiktų. Švietimo sistemos tobulinimas nereiškia, kad jums į smegenis įšvirkštų sukramtytą informaciją, o jūsų gyvenimas ir toliau būtų linksmas, geras ir gražus.

Karta, auginta inkubatoriuje, kuriame retai savo pusėn girdėjo net sąžiningą vertinimą, paklaikusi, nes egzaminai yra pirma jų gyvenimo užduotis, iš tikrųjų turėsianti šiokį tokį atoveiksmį ir rezultatą. Iki tol juk buvo galima išverkti išsitaisyti pažymį, pasiskųsti tėvams ar išlaviruoti. Tai yra karta, gavusi diplomą už viską: už gerą elgesį , už dalyvavimą, už tai, kad apskritai teikėsi savo užpakalį kažkur atnešti.

Dievaži, aš visada sakiau, kad su šita karta viskas gerai. Ir yra gerai – žodžių neatsiimu. Nes su dauguma gerai ir yra: tie, kuriems paskyriau didesnę dalį teksto, yra mažuma, arba bent jau aš tuo tikiu. Tačiau ant tos labai ydingos dalies, didelės laisvės ir mažų atsakomybių randai šviečia iš toli. Tie randai – tai jų ištižimas. Tai – nuolatinis zyzimas, kad viskas ne pagal juos. Kad sunku, kad nemodernu, kad beprasmiška. Jūs tik paklausykit: juk jie sako, kad visokie faktai ir matematikos žudo kūrybiškumą. Nė nesuprasdami, kad kuo daugiau žinių apie viską turėsi, tuo daugiau apie ką turėsi kurti.

Likusiems – tai, tikiu, didesnei daliai abiturientų – linkiu sėkmės. Būkite drąsūs ir nieko nebijokite. Egzaminai nulemia taip mažai, kad netrukus jūs ir patys sunkiai tuo patikėsite. Jūs galėsite savo sprendimus ir klaidas taisyti visą likusį savo gyvenimą, galėsite persigalvoti, sugriauti ir statyti iš naujo. Net labiausiai susimovęs turės tiek šansų, kiek tik pats panorės. Todėl ir sakau „būkite drąsūs“ – drąsiai nueikite laikyti egzaminų, bet kad ir kaip ten bebūtų, dar ir drąsiai svajokite apie viską, ko tik širdis geidžia. Joks mokyklos ar universiteto egzaminas nėra nuosprendis. O jūsų didžiausias gyvenimo egzaminas, tikrasis nuosprendis, yra jūsų svajonių ir tikslo pildymas.