– Živile, per itin trumpą laiką sugebėjai sukurti sėkmingą verslą, kuris ir toliau auga kosminiu greičiu. Žaviuosi, jog viską padarei pati – neturi labai turtingų tėvų ar sutuoktinio. Tuo pačiu mačiau kiek tenka atlaikyti kritikos ir pavydžių pastabų, kurių vis daugėja augant tavo žinomumui. Iš kur sėmiesi įkvėpimo ir drąsos?
– Man svarbi savirealizacija ir aš visada turiu užsibrėžusi savo tikslą. Noriu vienaip ar kitaip įeiti į istoriją, matau tikslą ir tuomet aš jaučiuosi laiminga. Šiuo metu man svarbu įkvėpti moteris, kad jos niekada nepasiduotių, kad ir kas atsitiktų.
– Kodėl tau svarbu būtent tai?
– Tai asmeniška. Kažkada mano mamai buvo sunku nutraukti santykius, kai tikrai reikėjo tai padaryti, nes ji pritrūko resursų, palaikymo. Vaikai nenusipelno matyti nelaimingų tėvų. Dėl to ir noriu įkvėpti moteris, kad nei jos, nei jų vaikai nenukentėtų nuo bejėgiškumo keliamų pasekmių. Jeigu gyvename sudėtinguose ir nebrandžiuose santykiuose, nesusikalbame, galime išeiti.
– Kokie yra tavo įrankiai, kurie padeda tau siekti užsibrėžtų tikslų?
– Žinoma, socialiniai tinklai, bendravimo su žmonėmis įgūdžiai ir įvaizdis, kurį aš formuoju. Tai yra mano pagrindiniai resursai. Taip pat stengiuosi atrasti tinkamą komunikaciją ir pateikti informaciją kitoms moterims ta kalba, kurią jos supras. Todėl mano mintys, nuotraukos ir vaizdo įrašai yra nukreipti į mano tikslinę auditoriją. Be to aš nuolat mokausi. Man patinka kaupti ir taikyti žinias.
– O kokias mintis tu perteiki savo klientėms ir sėkėjoms?
– Dirbdama grožio industrijoje, visų pirma, aš noriu pasakyti, kad išvaizdą galima suderinti su protu. Galima atrodyti gražiai ir dar protingai pakalbėti. Taip pat šiandien man yra svarbu pasakyti moterims, kad jos taip pat gali ir tam nereikia labai daug.
– Ar tu sakai, kad laiminga moteris yra ta, kuri turi savo tikslą, o ne primestą mados, visuomenės ar šeimos ir jo siekia?
– Taip. Aš atradau savo tikslą ir to kelio nenoriu išsižadėti, nors kartais aplinkiniai bando ištraukti mane iš to. Aplinka stipriai mums daro įtaką, to nereikia neigti. Bet nors ir išgyvenu juodų dienų, kai sėdžiu ir galvoju „gal tikrai kažką ne taip darau“, aš vis tiek suprantu, kad neprivalau dėl nieko kito gyventi. Tai darau dėl savęs. Noriu būti matoma, noriu, kad mane išgirstų ir taip buvo visada. Taip, aš suprantu, kad gal tai kyla dėl kažkokių mano vidinių ar asmeninių problemų, tačiau aš vis tiek tai darau, nes man tai yra savas būdas išgyventi, gyventi ir būti laimingai.
– Kaip radai savo tikslą?
– Tai įvyko neseniai. Reikėjo labai daug suklysti ir labai daug kartų kristi, ir po to stengtis vėl pakilti, kad suprasčiau, ką iš tikrųjų noriu daryti ir kodėl man tai svarbu. Svarbu apsikabinti savo baimes ir veikti, nes vėliau ta baimė taps tokia maža bei galiausiai išnyks. Pačioje pradžioje aš jaučiau nerimą „ką kiti pagalvos“, bet vėliau supratau – dažniausiai niekas negalvoja apie mus tiek daug, kiek maniau.
Ir niekas už mane nenugyvens mano gyvenimo. Todėl aš, visų pirma, nusprendžiau atsiriboti nuo tų žmonių, kurie vis kaišiojo savo įsitikinimus, kad „taip turi būti ir ne kitaip“. Jie gali trukdyti išgirsti save. Jie trukdo patikėti savimi.
Jeigu dabar yra moteris, kuri turi tikslą, svajonę, bet yra neapsisprendusi, noriu palinkėti jai pasitikrinti, ar tikrai tai yra jos tikslas ir tuomet nerti stačia galva, nebijoti suklysti. Linkiu gyvenimiškų pamokų, kurios padės atsirinkti žmones, su kuriais pakeliui, su kuriais, deja, ne. Išsigryninimas įvyksta per skausmingus išgyvenimus. Taip yra.
– Ar sutinki, jog mes kartais nuvertiname savo sugebėjimą išspręsti problemas ir įveikti kliūtis, per mažai savimi pasitikime?
– Jeigu žmonės žinotų, kad tikrai susidoros ir įveiks kylančius nesklandumus, būtų kur kas lengviau pradėti siekti savo tikslo. Nieko nėra neįmanoma, tik tai kainuoja klaidas. Ir tai yra normalu. Įsivaizduokite, jei ateis žmogus ir pasakys: „štai tavo 15 minučių šlovės; štai tavo scena; lipk ir kalbėk“. Ir kas? Aš neturėsiu ko papasakoti, jei nebūsiu išgyvenusi savo nesėkmių, klaidų ir nepakilusi po to.
– Ar verta laukti gelbėtojų, tų žmonių, kurie „padės ir ištrauks iš mėšlo krūvos“?
– Nereikia laukti. Galima apsidairyti ir pažiūrėti kieno būtų tikslinga paprašyti pagalbos. Ir tada tikrai viskas įmanoma. Žinau, kad kartais būna labai pikta ir atrodo, kad visas pasaulis nusisuko. Bet verta susimąstyti – o gal mes patys nusisukome nuo kitų? Aš pastebiu, kad žmonės yra draugiški ir mes kartais patys užsidarome savo vienišume dėl vidinių įsitikinimų, blokų.
Svarbu tik įvertinti teisingai – ar tie žmonės norės būti šalia ir eiti kartu; ar jie nestovės šalia mūsų tik dėl to, nes „reikia“.
– O ko reikia, kad tie žmonės norėtų padėti ir būti šalia?
– Mainai. Aš gerai atlieku tam tikrus dalykus, kitas žmogus mano komandoje yra stiprus kitur. Aš negaliu būti universalus žmogus. Visų pirma, svarbu žinoti savo tikslą ir savo stipriąsias puses, ką aš galiu pasiūlyti kitiems. Tuomet būdami komandoje mes turime visi norėti būti kartu, turėti mainus ir matyti asmeninę naudą – emocinę, finansinę ar kitą. Kiekvienam savo.
Svarbu nenurašyti savęs ir nelyginti su kitais žmonėmis. Moterims būna tokių dienų, kai nuvertiname save. Ir man būna momentų, kai manau, kad nieko negaliu, niekas nevyksta, esu nieko verta. Bet kitą rytą atsisėdu ant lovos krašto, apsiaunu savo kasdieniais batais ir keliauju toliau, nes aš negaliu pasiduoti, kai tiek toli jau nuėjau ir noriu gyventi savo gyvenimą.
Manau, kad XXI amžiuje pagrindinės mūsų problemos yra susijusios su egzistenciniais klausimais. Jeigu neišpildome savo vidinių troškimų, nerandame savo prasmės, mes gyvename nerime, nelaimingi, gyvenimas praskrieja. Aš suprantu, kad gimstame, mirštame, gyvenimas yra trumpas, todėl noriu nugyventi jį taip, kaip noriu. Tebūnie darysiu klaidas, kartais nesąmones, bet tai bus savita. Žmonės iš paskos eina ne veltui, nes turbūt jie irgi nori to paties – išdrįsti eiti savo keliu.
– Kokie tavo įsitikinimai tau padeda eiti link savo tikslo?
– Aš esu tokia pat kaip visi. Aš turiu teisę į savo gyvenimą, svarbiausia niekam netrukdyti, nekenkti kitiems, nežeisti kitų žmonių nei fiziškai, nei emociškai. Aš visada sakau per mokymus – nėra parašytos knygos, kurioje išdėstyta, kaip reikia teisingai gyventi. Tu renkiesi ir tu rašai savo knygą – kaip nori gyventi. Man patinka tai, kad aš savo juodu darbu pasiekiu tai, ką noriu pasiekti. Būtų lengva, jeigu pinigai kristų iš dangaus ar kito žmogaus kišenės, tačiau aš suvokiu, jog iš tikrųjų man nereikia turtingo vyro, kuriam vėliau turėčiau atsiskaityti kodėl vėluoju 2 minutes.
Man patinka kurti verslą ir aš jį kuriu, auginu. Darau tai, ką suprantu. Ir nekeliu sau didelių klausimų – ar tai teisinga, ar tai pelninga. Sužinosiu vėliau, kai turėsiu dar daugiau patirties.
– Ką moterys tavyje labiausiai vertina? Ko ateina pas tave?
– Moterys gerai jaučiasi, nes esu atvira ir jau daug metų nebedalinu asmeninių patarimų, nebent tikrai jų prašo. Moterys ieško saugios vietos išsikalbėti, o aš išklausau. Taip pat man svarbu suprasti žmonių poreikius, nes tada galiu juos patenkinti. Taip kuriu santykius ir verslą.
– Ar tikslai kada nors baigiasi?
– Niekada. Tikslas turi tęstinumą, taigi, visada yra, ką veikti, ir vardan ko gyventi.
