Panašiai kaip visi staiga susirūpina tėvų teisėmis, kai iš tėvų vaiką atima už smurtą, nes vai vai vai, kaip valstybė gali kištis, jei tik per kombinezoną užvažiavau, o kai vaikas negyvai uždaužomas motinėlės su patėviu, tada jau visi rėkia, kur tarnybos buvo. Tada visi labai susirūpinę, aiškina, ką reikėtų nubausti, mirties bausmes įvedinėja.

Taip ir dabar: devynmetė iš Kauno metų metus niekam nerūpėjo: skelbiama informacija, kad mergaitei namų buvo ieškoma dar nuo 2015-ųjų metų. Ir tai, sakyčiau, buvo pakankamai ilgas laikas susigriebti broliams, pabudusiems po ilgo žiemos miego, savanorei ar tai rūpestingai kaimynei, kuri visus baugino.

Baugino, tiesa, komiškais dalykais: neva, tai kaip dabar reikės tai mergaitei ten viską pradėti, jei ji jau čia viską turėjo. Alio? Ką pradėti? Ką reikia iš naujo pradėti, kai tau devyneri? Ką per pirmuosius devynerius gyvenimo metus gali užgyventi tokio, ką reiktų pradėti iš naujo? Tokio amžiaus vaikai - vos tris klases baigę, o raudama, tarsi reikėtų keisti profesiją, darbą, statyti namą nuo pamatų, išgyventi toksiškas skyrybas, iš naujo susituokti ir sukurti verslą nuo nulio.

Jei tiksliau – ką reikia pradėti, kai tu šeimos – ir tos neturėjai. Moteris, kuri tave pasiima savaitgaliais, ar nedarbo dienomis nusiveda į kiną, nėra šeima. Savaitgaliais gali pas močiutę į kaimą nuvažiuoti – o tėvai, ypač kai tau devyneri, gyvenime dalyvauja kasdien. Taigi, ką tokio toji mergaitė turėjo, ko išvykusi neteks? Sakyčiau, ciniška apie žmogų, kuris nuo ketverių metų gyveno vaikų namuose, sakyti, kad šis viską turi. Aš net priešingai sakyčiau – kiek nedaug tas vaikas turėjo. Gal tik stogą virš galvos ir duonos, ką narcisistai tėvai mūsuose dažnai pateikia kaip baigtinį vaiko poreikių ratą: „Stogą virš galvos turi, duonos turi – tai ir būk dėkingas, Afrikoje vaikai badauja.“

Vos tik atsirado viltis turėti daugiau – o tiksliau – viską – sukilo visi patvoriai. Šaukė, kaip galima į Naująją Zelandiją vaiką atiduoti. Kai kurie gal tik todėl burnas pradarę rėkė – nes dorai nežino, kur ta Naujoji Zelandija. Čia tie patys, kur vienoje televizijos laidoje atsakinėja, jog Kinijos sostinė – Varšuva. Baisus tas pasaulis, kai visai nesusigaudai.

Violetiniai patvoriai plaukus raunasi, kad mergaitę pardavė. Pasikartosiu: mergaitę įsivaikino. Čia jums ne turgus.
Fausta Marija Leščiauskaitė

Viso proceso komentavimas tapo meksikiečių serialų scenarijams nenusileidžiančiu veikalu. Ir amžiaus tuo metu būsimiems įtėviams beveik po dvidešimtmetį pridėjo, pristatę kaip viena koja grabe, ir ūkį pristatė kaip fermas ir laukus be pabaigos. Realybėje žmonės pasirodė įpusėję keturiasdešimtmetį ir turintys aštuonias karves, dvi ožkas bei kelias vištas. Su tokiu kraičiu Lietuvos kaime įspūdžio nepadarytum, o čia visi jau sekė pasakas apie vargšę lietuvių vergę zelandiškose prerijose. Kai tai nepasiteisino, beliko manipuliuoti organų pardavimu. Nepastebėjau tik kanibalų versijos – tačiau tikiu, kad tokia versija irgi buvo iškelta. Tikri patriotai visus baugino taip, lyg ne Lietuvoje motinos vaikus į šulinius mėtytų ar mirtinai laidais uždaužytų.

Norėtųsi paklausti tų žmonių: ar jūs kada matėte įvaikinimo procesą? Ar jums atrodo, kad vaikus su jų gyvenimo aprašymu ir nuotrauka, Gariūnuose pardavinėja ir aiškina, kad šiandien tokių gražių užderėjo, paimkit, jei imsit vieną, antram nuolaidą padarysim. Įvaikinimo procesas yra sudėtingas, ilgas, įvertinamas įtėvių tinkamumas, vedami apmokymai, vaiko reakcijos ir nuomonės taip pat vertinamos. Tie žmonės jau turėjo du įvaikintus berniukus: jie neatskrido iš kosmoso vieną dieną netikėtai ir niekas jiems vaikų, vos tik jie atsirado, nedavė. Be to, man patinka noro įsivaikinti priežastis, kurią įvardina įtėviai: jie sako, norintys suteikti tam vaikui džiaugsmo. Ir tai mane nuteikia kur kas geriau nei lietuviškas „kad būtų, kas senatvėje stiklinę vandens paduos.“ Tai ne egoistiškai išreikštas noras.

Galop lieka tik vienas klausimas: kuo jus neramina Naujoji Zelandija? Kad ne tėvynėje? Kad ne šalia brolių, seserų? Broliai ir taip nebuvo šalia: dalis įkalinimo įstaigoje, dalis – užsienyje. Neatrodo, kad iki šiol tas vaikas turėjo bent kokį šansą būti šalia jų, o ir kažin, ar reikia. Sako, nebus kas ašarėlę sūrią nubraukia – tai žinokit, kad Naujojoje Zelandijoje jie ne tik nosinių turi, bet ir peilius, šakutes, televizorius, telefonus, ten gyvena žmonės, vaikštantys dvejomis kojomis ir iš galvos jiems nelenda jokios antenos, o pagrindinis transportas – automobiliai, ne skraidančios kosminės lėkštės.

Mergaitei išvykus, Lietuvoje vaikų, kurie auga be tėvų, liks tiek pat, tik vienu mažiau. Jais visais galima rūpintis, didelį jų skaičių galima bandyti įsivaikinti. Galima atvežti jiems dovanų, rūpintis jų išsilavinimu. Kur jūsų rankos? Oi, jos juk pakils tik ateinantį kartą, kai kokį nors kitą vaiką norės įsivaikinti užsieniečiai. Iki tol – pailsėkite visi, tiek rūpesčio, vargo privargote.

Violetiniai patvoriai plaukus raunasi, kad mergaitę pardavė. Pasikartosiu: mergaitę įsivaikino. Čia jums ne turgus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (411)