Pamenu, kai mokiausi gal vienuoliktoje klasėje, biologijos pamokoje rašėme kontrolinį darbą gėdingąja tema. Buvo viena tokia užduotis: išvardinti apsisaugojimo priemones (ta prasme, kad šešiolikos nereiktų su pilvu vaikščioti, kas kai kam ir įvyko, bet, tiesą pasakius, nieko baisaus ir mirtino nenutiko). Na, žinote: prezervatyvai, spiralės, kontraceptinės tabletės, galų gale – sterilizacija. Mokytoja visiems, kas paminėjo susilaikymą, įliūlino dešymkę. Kitiems pasisekė mažiau – še jums už tai, kad nesusilaikote, mažieji pisliukai. Nors kažkaip nubaudė už nedoras mintis.
Man regis, bandžiau ginčytis, kad susilaikymas – ne apsauga, o lytinių santykių neturėjimas. Tada nėra ko ir saugotis. Nuo ko saugotės, jei nesimylite? Nebent nuo gatvės užpuolikų, traumų, gaisro, gripo ir finansinių nesėkmių – tikrai ne nuo neplanuoto nėštumo.
Pavėluotas, slaptas, kai berniukai išgenami, nes dabar čia kalbėsime apie mergaitišką gėdą – toks yra lytinis švietimas Lietuvoje ir aš sutinku, kad nieko čia gero. Anokia čia naujiena, kad su lytiniu brendimu mokiniai supažindinami tada, kai dalis klasės mergaičių gali mokytojas pamokyti apie įklotų ir tamponų naujienas, o dalis berniukų filmų suaugusiems scenarijus atpasakotų geriau nei Donelaičio „Metus“. Apie seksą ne kaip apie mechaninį vaikų pradėjimą, sveikatą, išvalymus, psichologinius veiksnius – spaudimą pradėti lytinį gyvenimą, baimę nemokėti, baimę paklausti, apie realias ligas, simptomus, kaip tikrintis, išvis nekalbama.
O jei užsimenama, tai primena davatkų pasiplepėjimą po pamaldų bažnyčioje, varinėjant neaiškius, kažkur nugirstus, žodžių junginius. Patys atsimenate skandalą apie tikybos mokytoją iš Telšių, kuri iš vaikų bet kokias mintis apie homoseksualumą bandė kaip velnią išvaryti pasakomis apie gėjus kanibalus. Tai puikiai atspindi lytinį švietimą. Švietimą atspindi ir žodžio „orgazmas“ gėdingumas: juk niekas garsiai tokiais žodžiais nesišvaisto.
Juk ir lytiniai organai savais vardais nesivadina taip paprastai. Vištytės ir gaideliai, peliukai, gyvačiukai, pumpurėliai, TOS vietos – bet kas, tik ne penis ir vagina. Ir daryti juk kažkaip padoriau myliuką, daryti TAI, džigi džigi, čiuku čiuku, tik ne užsiimti seksu, ne mylėtis. Kažkaip nepadoru juk. Patys suprantat.
Nieko gero, kai moterys nežino, kas yra ciklas, kiek jis trunka, kai forumuose klausinėja, ar jei vaikinas su triusikais pasitrynė jai į šlaunį, tai dabar ji nėščia, arba kur kišamas tamponas. „Prarijau prezervatyvą, ar gali būti kad pastojau?“, - liūdnoji klasika. Gyvoji klasika. Kažkada tokius skaitėme „Panelės“ žurnale, rubrikoje „Raudonasis puslapis“, bet ir dabar jie niekur nedingo – veši forumuose, feisbuko grupėse ir kituose internetų susibūrimuose.
Vis dėlto, ši visuotinė mada kuo garsiau kalbėti apie savo mėnesines, man atrodo liguista.
Mėnesinės nėra gėda, nors net nežinau, ar apie tokį akivaizdų dalyką reiktų kalbėti. Tai fiziologinių procesų atspindys. Ir jei jūsų porai gėda iš parduotuvės parnešti tamponų, paketų ar įklotų – būkite tikri, jo auklėjime tikrai yra nemenka spraga, todėl tai atsispindi to žmogaus savivertėje.
Tačiau man neįdomu jūsų mėnesinės. Neįdomu, kada jos prasidėjo, kelinta šiandien diena, ar gausiai kraujuojate ir ar šiandien savo higieniniame pakete radote gleivinės sluoksnio krešulėlių. Tai gadina mano apetitą lygiai tiek pat, kiek kažkieno prakaito kvapas, po panaudojimo šepečiu nenuvalytas tualetas ar istorijos apie artimai nepažįstamo vyro naktinę poliuciją arba masturbaciją.
Mėnesinės nėra gėda ar negalia, tačiau, kaip bet kokios kūno išskyros, man nėra patrauklios ir nerandu priežasties, kodėl turėčiau apie jas žinoti. Nebent esu jūsų darbdavys ir jūs dėl savo mėnesinių komplikacijų turite palikti darbo vietą – tada ačiū, galite eiti ir grįžti, kada jausitės pasiruošusi.
Kai mane kankina tonzilitas, neturiu aistros pasakoti, kokios konsistencijos, kvapo ar spalvos kamštuką iš tonzilių iškrapščiau. O kai kankina angina, nenoriu dalintis skreplių analize. Gal tai nėra savaime vienodi dalykai, bet turi bendrą vardiklį: visa tai – natūralu, absoliučiai negėdinga, tačiau asmeniška.
Pernelyg didelis atvirumas, anot psichiatrės, su kuria teko šnekėtis, paprastai reiškia arba norą kažką įrodyti, arba skelbia ligos požymius. Ir noras kažką pasilikti asmeninėje erdvėje – natūralus bei sveikas. Ne todėl, kad gėdijiesi – todėl, kad tai asmeniška. Ir kitiems tokie atviravimai gali būti nepriimtini ne todėl, kad pats pačios mėnesinės – kažkoks iš dangaus nusileidęs baubas mutantas, o todėl, kad svetimos išskyros retai kam įdomios ar net malonios.
Tai nereiškia, kad pamatę jūsų mėnesinių išskyras jie imtų rėkti, stvertųsi už galvos ar apsivemtų – greičiausiai ne. Greičiausiai dauguma sureaguotų absoliučiai normaliai. Bet ar jiems tikrai reikia matyti jūsų išskyras?
Aš noriu adekvataus lytinio švietimo Lietuvoje. Noriu, kad niekam nebūtų gėda už savo fiziologiją. Bet taip pat noriu teisės į privatumą bei kitų supratimo, kad jūsų fiziologija manęs taip giliai nedomina, nebent esame partneriai. Ar tai įmanoma? Man atrodo ne tik lengva, bet ir savaime suprantama. O jums?
