Mums atrodo, kad mes bendraujame su kitu žmogumi. Nė velnio.
Taigi, mes matome tą žmogų, galime užuost jo kvapą, pačiupinėti tas vietas, kurias tik leidžia, galime girdėti, koks jo balso tembras (ir tai tik oro bangos, kurias smegenys perkuria), na, dar galime paragauti.
Tiek objektyvių dalykų. Ir tai, kad nematome jame skylės ir matome ne aukštyn kojomis – smegenys pasistengia. Rimtai, tinklainėje yra akloji dėmė, kurioje nėra šviesai jautrių receptorių, ta vieta nematome, o smegenys prikuria trūkstamus elementus ir dar žmoniškai apverčia vaizdą.
O charakterio nepačiupinėsi ir jokiomis juslėmis nepajusi. Dažniausiai nė nenutuokiame tikrųjų žmogaus poelgių motyvų, tikslų, nežinome psichologinių ypatybių, patirčių, kurios jį suformavo ir kaip viskas susiklojo jo galvon, nežinome, kodėl jis taip galvoja, kaip galvoja, ką ir kaip jaučia. Mes tik darome prielaidas, remdamiesi savo (netikslia!) rekonstrukcija.
Mes manome, kad apie juos žinome, jie galvoja, kad apie mus žino. Visi apsigauname. Ir kvailiausias priekaištas, kokį tegalima išgirsti ar pasakyti: „Aš visai ne toks, tu tik matai mane tokį ir visko prisigalvoji.“ Tai aišku! Ir aš ne tokia, kokią matai. Aš su skyle būčiau, jeigu tik matytum.
Su kuo tu čia bendrauji, a?
Mes bendraujame su savo galvoje sukurtu jo vaizdu. Tai tik idėja, spėjimas, prielaida, koks yra tas žmogus. Negali būti? Aišku, kad gali. Tai iš kur vėliau tos frazės: „aš galvojau, kad jis toks …“, „net negalėjau pagalvoti, kad jis …“ „ Ji atrodė tokia, o iš tikrųjų…“ Prirašykite, ko norite, viskas bus į vienus vartus, nes jau pajutote apie ką aš kalbu, ane?
Ir bėda – mūsų. O tai, kad jie nesupranta mūsų – jų. Viena mano draugė, su kuria kalbėjom apie pasimatymus po pažinties internete, sakė: „Aš labiausiai bijočiau, kad apie mane susidarys neteisingą nuomonę“. Aišku, susidarys neteisingą. Svarbu, ar ji, ta neteisinga, jiems patiks. Aš pati nuolat darau neteisingas išvadas apie kitus žmones, nesvarbu kaip ilgai juos pažįstu. Kai kažkas atitinka mano patirtį, suvokimą, kai smegenys užmauna kitą žmogų ant tokio kurpalio, kokį aš turiu, atsiranda tas „aha“ efektas, tipo, jo, dabar aš jį supratau. Juokiuosi balsu.
Prisiminkite ankstyvą vaikystę ir tėvus, kurie tikrai žinojo jus kaip nuluptus, nes nebuvo kitų žmonių, kurie jus geriau ir ilgiau pažįsta. O dabar prišliaužkite prie durų ir paklausykite, ką mama pasakoja apie jus kaimynei: kodėl jūs padarėte taip ir anaip, kad jūs esate toks ir anoks. Nualpsite iškart. Prie durų. Nuo nesąmonių, kurias girdėjote. Ir prieš nualpdami pasipiktinsite, kaip taip įmanoma nesuprasti? Ne be pagrindo nualpote.
Etikečių fabrikėlis
Dabar užaugote, tai paklausykit apie mano draugę – jūs jos dar nepažįstate, bet ji dirba didelėje tarptautinėje kompanijoje, vadovauja 25 žmonių skyriui, nė karto nebuvo ištekėjusi – vadinasi labai valdinga, bjauraus charkterio – galvojat jūs. Ji graži, blondinė, šypsosi iki krūminių dantų, turi "iPhone", vairuoja "BMW", dainuoja karaokę ir bėgioja maratonus. Ką dabar galvojate? Kad ji turi labai mažai laiko santykiams ir aukštus reikalavimus vyrams, nes iki šiol dar neišperėjo bent dviejų vaikų, o 40-metis jau buvo vakar.
O jei kartą išgirsite apie jos pasimatymus su Tinderio berniukais (ir prisiminsite savo arba tai, ką kažkur girdėjote), nuspręsite, kad ji plius labai palaido būdo ir jai nereikia rimtų santykių. Tai va, užlipdėte etiketę pagal savo išankstinę nuostatą, kurią sugraibėte iš savo smegenų, kurios pasinaudojo primityviomis, patogiomis schemomis, jūsų asmeninėms patirtims ir uždėjo ant kito žmogaus. Suklasifikavote ir įspraudėte į rėmus, kuriuos turite savo (!) galvoje. O paskui su ja susitikote ir toliau bendraujate su tuo vaizdu, kurį patys ir susikūrėte. Smegenys tingios, jos nemėgta permainų – taupo energiją, kurią mąstymas ir neįprasti sprendimai tiesiog žaibiškai išeikvoja. Tai spėju, kad vargu tą etiketę perkabinsite, nesvarbu kiek laiko praėjo nuo pirmojo vaizdo susikūrimo. Nors jau viskas kitaip. Ir to žmogaus gyvenime, ir jūsų tarpusavio santykiuose.
Ne viskas yra taip, kaip atrodo
Kažkada vaikystės draugas jus apgynė muštynėse ir jaučiatės jam amžinai dėkingi galvodami apie jį kaip apie išgelbėtoją, ištikimą draugą, o jis pakeliui link trisdešimtmečio sumušė kone iki mirties šešis ir jums niekaip net neateina į galvą, kaip jis (!) galėjo taip padaryti. Nes jis tiesiog mėgsta muštis, yra karšto būdo, paauglystės hormonai kaitino, tądien buvo piktas, nes nubaustas tėvo ir mušėsi visai ne todėl, kad norėjo jus apginti. Bet jis jūsų akyse didvyris!
O dabar paklauskite savęs, ar yra pasaulyje nors vienas žmogus, kuris suprastų jus taip, kaip jūs patys save suprantate? Sąžiningai atsakėte? Fiasko! Vienas kitas supranta labiau nei kiti (bėkite apsikabinte ir saugoti, jis lobis), kitas mažiau, kitas visai nesupranta, tik toleruoja (nes jam dzin iš esmės), o anas supranta būtent tai, ko net sau negalite prisipažinti (ir velniam tas supratimas, jei darosi nesmagu ir nesaugu).
Bet taip, kad giliai, visapusiškai, iš esmės ir detaliai? Taip nebūna… Gedulas. Suprantu, kad sudaužiau jūsų gyvenimą.
Bet gera naujiena yra. Galima treniruotis. Ir pirmiausia kreipti dėmesį į elgesio faktus, motyvus, žmogaus socialinius ryšius ir psichologinį tipą. Ir mažiausiai reikia klausyti, ką jis apie save pasakoja.
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt