– Veiklų skaičiumi skųstis tikrai negalite. Negalima nepastebėti ir jūsų savanorytės socialiniuose projektuose. Kuo jie svarbūs jūsų gyvenime?
– Šiuolaikinis pasaulis, nors labai daugialypis ir įvairus, turi aiškius prioritetus ir kryptis. Kaip malonu stebėti, kai dėmesį skriaudžiamiems rodo pasaulio autoritetai, galingi verslai demonstruoja pagarbą ir planetai, ir žmogui, sėkmingiausiais tampa nepamirštantys žmogiškumo, visuomenė demonstruoja netoleranciją diskriminacijai. Aš esu neabejinga pasaulio ir žmonijos pokyčiams, noriu prie jų prisidėti savo šalyje, tikiu laiminga Lietuvos ateitimi.
Kodėl savanorė? Savanorystę prieš ketverius metus pasirinkau kaip būdą ieškoti savęs, pažinti kitus, plėsti akiratį. Dalyvaujant svarbiuose darbuose, kuriuose nesu specialistė, turiu galimybę įvairiapusiškai tobulėti kartu su projektais ir augti, remiantis įgyta patirtimi. Taip pat noriu prisidėti prie darbų, kurie man atrodo prasmingi ar neša džiaugsmingą žinią. Darbai yra suplanuoti, papildomos veiklos linkusios kisti ir daugintis. Vienos ateina, kitos išeina.
– Kokie socialiniai projektai šiandien yra jūsų sąraše?
– Jau ketvirtus metus mano lapkričio ir gruodžio mėnesiai paskirti šventinei iniciatyvai „Kalėdinis atvirukas – laimingi mūsų namai“. Šio socialinio projekto tikslas, parduodant šventinius atvirukus, visas surinktas lėšas skirti organizacijai „Vilniaus moterų namai“, kuri vykdo Specializuotos pagalbos centro funkcijas Vilniaus mieste. Pasitikiu šia pilietine moterų organizacija, kuri nuo 1996 m. Lietuvoje teikia specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims – nemokamai konsultuoja, informuoja, palaiko, tarpininkauja ir atstovauja jų interesus institucijose, teikia nemokamą psichologinę ir teisinę pagalbą, padeda tvarkyti dokumentus.
Kitas mano projektas, skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti – „Lietuvai 100 – Sveikas mažyli!“. Tai trispalvių kojinaičių projektas, vykęs visus 2018-uosius metus. Kvietėme žmones megzti ir taip pasveikinti šimtmečio naujagimius, o mes, projekto savanorės, aplankėme gimdymo namus ir perdavėme dovanas bei nuoširdžiausius linkėjimus mažiausiems piliečiams bei jų tėveliams. Ši iniciatyva tikra šventė ir atostogos, kadangi atnešė begalę smagių akimirkų ir man, ir kitoms projekto savanorėms. Tačiau būna ir tokių projektų, kurie atima daug jėgų, sukelia stresą bei įtampą.
– Ar socialinis projektas apie smurtą artimoje aplinkoje yra būtent toks? Keliantis stresą bei įtampą?
– Per ketverius projekto metus labai pasistūmėjome į priekį. Prie iniciatyvos prisidėjo daug menininkų, kurie neatlygintinai sukūrė ir projektui padovanojo šventinius atvirukus, mecenatų bei socialiai atsakingų įmonių. Nuo 2017 m. gerokai sustiprėjo savanorių komanda, išsiplėtė žymių žmonių, nuomonės formuotojų ratas, kurie, viešindami smurto problematiką artimoje aplinkoje bei burdami visuomenę, siekia bendro tikslo – supratimo apie saugius santykius, nulinės tolerancijos smurtui ir informacijos apie Lietuvoje teikiamą pagalbą nukeltėjusiems skleidimo. Visas šis būrys žmonių aplink mane ir didžiulis palaikymas stiprina tikėjimą, kad visuomenės susitelkimas prieš smurtą artimoje aplinkoje tik didės, o kraupi statistika mažės.
Šiandien skaičiai bauginantys, o nepakankamas žinių bagažas apie pačią problemą stiprina mitus bei stereotipus. Net 85 procentai Lietuvos gyventojų yra linkę kaltinti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusias moteris ir tiki mitu, jog norėdama, moteris visada gali nutraukti santykius su smurtautoju, tačiau praėjusiais metais dėl smurto šeimoje policija kasdien buvo kviesta 30 kartų. Kad moterys pačios dažnai išprovokuoja smurtą, linkę manyti 53 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų. 2017 m. buvo nustatytas 6131 asmuo, įtariamas (kaltinamas) padaręs dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotą nusikaltimą. Iš jų 91 proc. O daugiau kaip pusė – 52 proc. Lietuvoje 2017 m. registruotų smurtinių nusikaltimų buvo smurto artimoje aplinkoje nusikaltimai. Matant šiuos skaičius, belieka susitelkti darbui ir tikėti geresniu rytojumi.
– Visos veiklos reikalauja laiko ir energijos. Turite tris šaunius berniukus, vyrą ir nuosavą verslą. Kaip visa tai telpa į 24 valandas?
– Mano jauniausias sūnus yra beveik dvejų metų, taigi, jis dažnai yra kartu. Važiuojame kartu į konferencijas, mokymus, susitikimus, kad ir kur jie būtų. Aš žinau mūsų ritmą, dažnai pavyksta numatyti vaiko elgesį, patirtis leidžia tinkamai suprasti jo poreikius, taigi, kai man pavyksta suderinti darbus ir vaiko auginimą, aš džiaugiuosi.
– Auginate tris sūnus. Kokios moters paveikslą jiems siekiate suformuoti?
– Vaikams stengiuosi specialiai nieko neformuoti. Jie turi ir turės savą požiūrį, kuris gali visiškai nesutapti su manuoju. Mokau save turėti kantrybės ir negyventi už vaikus jų gyvenimo.
Nesu girdėjusi nė vieno žmogaus troškimo, siekio ar laimės formulės, kurie tiktų vienai lyčiai, bet visiškai netiktų kitai. Dalykai, kuriuos laikau svarbiausiais gyvenime, tinka visiems žmonėms.
Žaviuosi ir puoselėju savo vaikų vidinę laisvę, kuri, tikiu, padės jiems siekti svajonių ir leis vadovautis savo širdies balsu, priimant svarbius gyvenimo sprendimus. Įdomu stebėti mūsų šeimos pokyčius, kuriems įtaką daro kiekvieno mūsų augimas, potyriai ir aplinkinis pasaulis. Daug ko esame kartu išmokę, daug ko išmokti dar reiktų, bet, jei nepavyks – nieko tokio, būsime užaugę tokie arba kitokie.
Veikiant kartu, įtraukiant vaikus į normalius, tikrus darbus, vyksta pats tikriausias auklėjimas ir tarpusavio santykių kūrimas. Tikras menas yra pristatyti vaikams savo darbus kuo paprasčiau, bet ir ne per prastai. Visai įdomu vaikams aiškinti savo veikimo formules, motyvus ir lūkesčius, taip pat dalytis kai kuriomis pamokomis, nesėkmėmis ar netikėtumais.
– Gyvenimas grįstas pasirinkimais. Jeigu šiandien reikėtų pasirinkti – šeima ar karjera, koks būtų jūsų pasirinkimas?
– Galbūt rinkčiausi mokslus ir karjerą. Šeima ir vaikai anksčiau ar vėliau vis tiek ateitų. Žinau, ką reiškia, kai vaikai ateina anksčiau, todėl įdomu, kaip gyvenimas susiklostytų, jei jie ateitų vėliau
– Koks jūsų laimingos moters gyvenimo receptas?
– Esu smalsi, kūrybinga ir ieškanti sprendimų – visada buvau tokia. Pasitikiu savo prigimtimi. O visa kita keičiasi. Gera yra augti, tobulėti. Tokiu tempu, koks tinkamas dabar. Mokausi nebūti kategoriška, netgi tuomet, kai turiu labai konkrečią poziciją. Asmeninė patirtis jau parodė, kad mano pačios įsitikinimai kinta kartu su branda, įgauna kitų atspalvių, jiems įtaką daro asmeninės patirtys ir gyvenime sutikti žmonės.
Stengiuosi žengti koja kojon su šiuolaikišku gyvenimo pulsu, domiuosi kuo gyvena pasaulis. Koks netikėtumas rasti įkvepiantį pavyzdį, kuris priverčia stabtelėti ir visai kitaip pagalvoti apie tam tikrus dalykus. Ir dar smagiau nustebti, kokiais įvairiais būdais jie atsiranda. Tokių stebuklų tik daugėja ir šį reiškinį suprantu kaip savo laisvėjimą, atsiribojimą nuo sustabarėjusių įsitikinimų ir priminimą, kad jokiu būdu negalima liautis gyventi gyvenimą.
Daugiau Tomos tekstų skaitykite www.susitvarkyk.lt.