Yra tokių, kurios tai laiko savo praeitimi kuri, deja, arba ačiū Dievui, visada su jomis. Ir kartais su ta praeitimi įdomu, linksma arba liūdna susidurti.
Tiesą pasakius, keistokas jausmas sutikti savo eks. Ne dėl to, kad vėl sutikai ir jautiesi, lyg žemė virpėtų po kojomis, o dėl to, kad žiūri į jį be rožinės miglos, be nerimo, be iliuzijų, su nuomone ir įvertinimu. Ką matai? Daug ką. Žiauriai miela matyti laimingą vyrą, kurį kadaise iš tikrųjų mylėjai, jis mylėjo tave, o paskui vienas kitą jaukiai apkabinę paleidot būt laimingais atskirai. Tada matai visumą, Žmogų, o ne ryšio duženas ir sukilusias buvusių santykių drumzles.
Klausiausi svetimų istorijų, lyginau su savomis ir supratau, kad ir kaip skirtingai žiūri moterys, mintys vis tiek panašios. Sutartinė ar kelios skirtingos dainos iš to paties repertuaro?
Mums sukrebžda
– Kai netyčia susitinkame, visada viduje kažkas sukrebžda, užplūsta emocijos, prisiminimai, – sako man draugė. Tas emocijų pliūpsnis užlieja kelioms valandoms, paskui nurimsta. Man labai svarbu, gal net svarbiausia, kad aš tuo metu gerai atrodyčiau. Nesvarbu, kaip ir dėl ko išsiskyrėme, man visada norisi, kad jis matytų, kokią nuostabią moterį prarado…
Jie keičiasi
– Kai sutinku, dažniau džiaugiuosi, kad keliai išsiskyrė, – sako kolegė. Na, tas, pameni, su kuriuo buvo nerealūs afrikietiškos aistros kupini santykiai? Vau, nebuvo tada lengva, bet buvo įdomu. Na, dabar matau, kaip jis dar vejasi jaunystę. Gerokai storesnis, dantys vis dar matosi, kai plačiai šypsosi, bet jau norisi pasiūlyt savo odontologo numerį konsultacijai. Feisbukas transliuoja, kaip klimpsta eidamas per vidurio amžiaus krizę: važinėja motociklu, nors anksčiau buvo laimingas sėdėdamas savo laivo dydžio sedane odinėmis sėdynėmis, o dabar juoda oda aptrauktos išraiškingos šlaunys, šalia stovi galingas motociklas, o ranka su trimis ryškiais žiedais palaimingai kaso pagurklį pasakojant, kaip neseniai bėgo maratoną ir jo netrenkė širdies smūgis. Jaunystė negrįžta, nors jis ją bando susigrąžinti pasirodydamas vis jaunesnių merginų kompanijoje. Aš jį suprantu, pati esu to pieties amžiaus, o jo trečio kurso studentės yra amžinai jaunos. Ar jei vis dar būtume kartu jis būtų toks, kokį dabar matau? Ar jis man dabar patiktų? Brrr, ne – priduria kolegė.
Mes vis gražesnės ir pavojingesnės
– Moterys sulaukusios brandesnio amžiaus kažkodėl atrodo gerokai geriau už tokio pat amžiaus vyrus. Na, aš dabar daug gražesnė, įdomesnė, net santūriai vertindama save. Ir mano draugės tokios pat įdomios. Teisingoms moterims kiekvienas gimtadienis prideda stiliaus ir išminties, o vyrams duoda suglebimo. Ne, ne apie testosterono trūkumą kalba. Jie kažkokie nusidėvėję. Jie nebemoka rėžt sparno, praradę spontaniškumą, jei jo tada kažkiek turėjo, jie ima bumbėti ir nejaučia gyvenimo skonio. Jie nustoja domėtis naujais dalykais. Moterys vis dar daro kvailystes – sąmoningai ir su malonumu, o vyrai jau tingi arba neturi fantazijos. Jie, tiesa, kartais daro nesąmones (o tai visai ne kvailystės!) su kankinio išraiška veide. Man tai įdomu, ką jis galvoja, kai mane sutinka. Ar džiaugiasi laiku atsikratęs ar gailisi?
Jie su šarvais
– Ir tu pati – su šarvais, ką ne? Aišku, abu su neperšaunamom liemenėm, apšaudyti ne kartą, užtat dabar atsargūs. Tarsi ir norėtum, kad strėlė pašautų tiesiai į širdį, bet iš anksto žinai, kad skaudės. Saugaisi. Ir jis tą patį galvoja. Ir slepiasi po arogancijos bei laimingo vienišiaus-svajonių vyro, kuris niekad neįsipareigos, kauke. Aš jau seniai žinau, kad mane nuginkluotų tik nuoširdumas, nes keliaujantį arba stacionarų cirką, visas kryžiuočių ir kalavijuočių kovas jau mačiau. Užtat kartais pagalvoju, kad su juo, tuo, kadaise buvusiu savu, lengva vėl iš naujo būtų pradėt kažką sukt. Nereikėtų vaidinti, jis mane pažįsta visą – nuo dažytų plaukų šaknų iki kairiosios kojos mažojo pirštelio nuospaudos, vardais gali pašaukti visus mano demonus ir tarakonus, dėl kurių ir išsiskyrėm. Ar norėčiau? Na, dėl sveikatos turbūt. Tik ne rečiau nei kartą per savaitę, pageidautina ketvirtadieniais, nes penktadieniais aš visada turiu įdomių planų.
Įvairovė yra gėris
– Žinai, mano skyrybos buvo pats geriausias dalykas. Sodinčiau dabar Zujūnuose gėles, turėčiau ne -10, o +30 kg, mano polėkį stabdytų ūkis ir priemiesčio gyvenimo vertybės su šašlykais ir žoliapjovės garsais nuo 7 ryto šeštadienį ir universalu folksvagenu, tinkamu malkoms ir mėšlui vežti. O kai kartais prisimenu, kiek ir kokių santykių buvo po jo, suprantu, kad būčiau daug praradusi giliai ir daug pažinusi tik tą vieną žmogų. Žinojimas, kaip profesionaliai jis moka iškasti duobę obelaitei ir kaip nuoširdžiai tai daro, man neprilygs kaitavimo pamokoms naujoje kompanijoje ar gulėjimui visą savaitgalį lovoje su knygomis, daug arbatos ir savimi be jokios sąžinės graužaties. Obelų sodas būtų gražus, tik man jo nereikia. Ir tada nereikėjo, tik to dar nežinojau.
Jie nesikeičia
– Visi sako, kad žmonių negalima pakeisti. Ir nereikia. Jie turi keistis patys. Augti, tobulėti, vystytis. Bet kai pamatau, kad viskas, kas geriausio tame žmoguje liko beveik tame pačiame lygyje kaip mūsų pažinties pradžioje, darosi liūdna. Tada, jauną ir žioplą, tai žavėjo – ech, koks vyras. Dabar jis neturėtų jokių šansų. Baisu tik, kad pati taip išaugau, kad nelabai sekasi surasti tokių, kurie mane iš tikro sužavėtų.
Jų pasirinkimai keičiasi
– Kažkoks paradoksas, tada atrodė, kad nebuvau nei žvaigždė, nei olialia pupytė, nei kažkuo labai ypatinga. Dabar, kai pažiūriu į jo moterį, suprantu, kad buvau, ach, tiesiog Miss Tobulybė. Kiekviena po manęs buvo vis prastesnė… Ar čia aš tokia kritiška sau buvau, ar dabar labai gerai apie save galvoju?, – stebisi ir neatsistebi mokyklos draugė. Labai verta nuodėmės ir turinti puikų partnerį šalia.
Mes žinom jų paslaptis
– Kai sutinku ar prisimenu tą, na pameni, garsaus menininko tėvą, visada pagalvoju apie sekso prekių asortimentą komodos stalčiuje, o skaitydama „Verslo žiniose“ Misterio Mini pasisakymus, šypsausi, nes žinau tai, ką žino dar kelios ex meilužės ir žmona. Oi, aišku, prisimenu gerus momentus, jausmus, aistras, bet neslėpsiu, prisimenu ir labai pikantiškus dalykus, kuriuos ne daug kas žino. Tada jau garsiai prunkščiu, – ir dabar iki krūminių dantų šypsosi mūsų kompanijos avantiūristė. O kitas mano informacijos šaltinis priduria: „Atsitiko taip, kad su didžiąja mano meile vis dar draugaujam šeimomis. Ir tegul mano draugė labai giria savo vyrą ir jo nuostabumą, tikrai žinau, kad vienoje intymioje srityje aš tikrai nepavydžiu jo žmonai. Nebent žmonės labai pasikeičia, bet net chirurgija to nesugeba patobulinti…“
Mums abiems norisi to paties
– Didelis renginys, daug žmonių, profesijos brolių ir seserų. Smagu, daug pažįstamų. Aš ne viena – su savo sakramentu ir drauge, geriam vyną, žiūriu į veiksmą ant scenos. Prieina vyriškis ir sako man: „Kaip smagu tave matyti“. Pasikalbam, jis jau vedęs, vyriausiajam sūnui jau 8-eri. Paklausinėjam apie vienas kito gyvenimo naujienas, gal nustebina klausimas, reikalaujantis tik formalaus patvirtinimo apie tai, kur dirbu – jis viską žino. Matyt vis dar pasidomi manimi – kur aš, ką veikiu. Paskui kai paklausiu: „Na, kaip tavo gyvenimas?“ – atsako: „Rutina. Gyvenimas pilkas“, žiūrim abu vienas į kitą ir abu norim to paties.
Prisimenam viską. Kažkur netoliese mano vyras, kažkur ir jo žmona, o matosi, kad tarp mūsų dar viskas nesibaigė tada, kai baigėsi. Kaip būtų pasibaigęs tas susitikimas, jei būtume susitikę kitaip ir kitur, galiu tik spėliot. Paskui draugė sako: „Gali man nieko nesakyt, matosi iš to, kaip jūs kalbėjot, kaip žiūrėjot vienas į kitą. Matosi, kad jūs turėjot bendrą istoriją. Spalvotą…“ Dar kitą dieną jaučiu, kad man pavasaris. Jaukus jausmas, kad kažkam tu net po tiek metų likai neištrinamuose failuose. Labai savanaudiškas tas troškimas būti kažkam neužmirštamu žmogumi…
Net nesinori susitikti
– Atrodo, kad negalėjau be jo gyventi, o dabar gyvenu. Ir gerai. Kažkas nutrūko ir tiek, be mano valios. Priimu tai kaip paėjusio gyvenimo etapą, taip, labai audringą, emocingą, bet tik vieną iš etapų. Ir nebenoriu susitikti. Neberūpi tas žmogus. Ilgai dar mintyse su juo kalbėjausi. Mylėjau, nekančiau. O dabar paleidau. Esu abejinga. Linkiu jam visko, kas geriausia, bet slapta viliuosi, kad niekad nepaskambins ir net netyčia nesusitiksim. Nebeįdomu. Praeitis.
Kiek moterų, tiek nuomonių, dar daugiau patirčių ir prisiminimų iš tų ryšių, kurie buvo laimingi vienodai ir kiekvienas nelaimingas savaip. Kai kažkas baigiasi, subyra, sudūžta, pamačius savo eks blyksteli tik viena kita vienintelė sudužusių santykių šukė – ta, kuri ryškiausia ir aštriausia. Ta, kuria dar ir dabar galėtum apsiginti nuo praeities.
Įdomu, ką JIE pirmiausia mato sutikę savo buvusiąsias?
Daugiau Jolitos tekstų skaitykite www.protoaistros.lt