Man pasisekė, aš atrodau truputį jauniau. Man 59 metai, esu 1959-ųjų gimimo. Man patinka pasikartojantys skaičiukai. Ne kiekvienam pasiseka kaip man: jei gimei, tarkime, 1992 ar 1999-aisiais, – nėra garantijų, kad švęsi savo 92-ąjį ar 99-ąjį gimtadienį džiaugdamasis nenukvakusiu protu ir nesudėvėtais sąnariais.
Triukšmingai atšventėme draugės 60-ąjį gimtadienį. Traukėme „When I am 64“ ir planavome gimtadienį su Bitlų dainomis. Ant slenksčio jubiliatė užsiminė, kad šiuose namuose daugiau nesusitinksime – ji iš ketvirto aukšto persikelia gyventi į pirmąjį. Labai dėl to džiaugiasi, tik va nesugalvoja, ką daryti su laiptais ir slenksčiais.
Sakau: „O kuo tau slenksčiai kliūva, kas su jais ne taip?“ O ji atsako: „Noriu mažiau problemų, jei susirgsiu, sudils sąnariai, ar – juk niekas nėra apsaugotas, – atsisėsiu į neįgaliojo vežimėlį “, – draugės pragmatiškumas gniaužia kvapą.
Dar nespėjus jo atgauti, draugė paklausia: „Nerūpestingoji, o kaip tu ruošiesi senatvei, ar jogai ketina amžinai gyventi?“ Čia aš kaip kokia mažvaikė prisipažįstu, kad niekaip. Gyvenu kaip gyvenusi, toliau planuoju darbus ir stengiuosi negalvoti apie kliūtis. Senatvines problemas spręsiu, kai jos iškils.
Draugė paklausia, ar seniai į savo pasą žiūrėjau, gal pamiršau, kiek man metų. Ir aš pasijaučiu paršeliu (iš tų trijų paršelių), kur trobą statė iš šiaudų. Nuo vilko Baisininko jam, berods, padėjo išsigelbėti paršelis, pasirūpinęs mūriniu nameliu, bet jokios garantijos nėra, kad aš tokią pagalbą pelnysiu.
Bičiulė, kuri San Franciske prižiūri seniukus, ramina, sako, kad dar galima atsipalaiduoti. 60-imt yra juokas, 70-imt yra juokas, juokai baigiasi peržengus 80-ies metų slenkstį. Taigi, dar mažiausiai 20 metų gyvensime jauniklių gyvenimą.
Man smalsu, kai keturiasdešimtmetės ar netgi trisdešimtmetės skundžiasi amžiumi. Kodėl, kas su jomis negerai, kodėl joms baisu? Aš šių skaičių net nepastebėjau. Būdama trisdešimties buvau jauna mama ir jauniausia redaktorė, auginau dvejų metų vaiką, pradėjau savo žurnalą. 40-ies vėl tapau jauna mama, ryžausi leisti kitą žurnalą.
Aš visada buvau jauna mama, bet sena gimdyvė: pirmą vaiką gimdžiau 28-erių, trečiąjį – 39-erių. Niekada nesijaučiau „laiku“, visada kiek uodegoje: paskutinė ištekėjau, per vėlai gimdžiau pirmą ir jaunėlį, po 50-ies pradėjau rašyti knygas, tapau jogos mokytoja.
Stebiuosi, kaip, nepaisant vėlavimo, dar kažkaip išsisuku, kažką suspėju. Smalsiai stebiu, kaip laviruoju laike: tarp chaoso ir tvarkos, tarp laisvės ir pareigų. Kartais esu anarchistė, kuri nori laužyti taisykles ir užmerktomis akimis šoka gyvenimą. O kartais ilgiuosi užtikrintumo. Tuomet juodai pavydžiu turintiems samdomą darbą, stabilų mėnesio atlyginimą. Pavydžiu, kad jie galvos nesuka, jiems nerūpi, kaip rūpi man – kaip išgyvensiu, jei susirgsiu, paslysiu, sulaužysiu koją ar ranką, daugiau negalėsiu vesti jogos, jei mano knygų nepirks…
Abejonių ir nerimo dienomis savęs klausiu, ar norėčiau kito gyvenimo ir suprantu – su niekuo vietomis nesikeisčiau. Nes iš esmės man viskas tinka. Aš myliu savo gyvenimą tokį, koks jis bebūtų, beprotiškai vertinu jo neapibrėžtumą ir laisvę. Laisvę deklaruoju visa savo esybe, netgi plaukais. Kirpėjas iš manęs niekada neišgirs: „kirpkite, dažykite, garbanokite, tiesinkite, darykite, ką tik norite su mano plaukais, aš pasitikiu profesionalais.“
Profesionalais aš pasitikiu, neabejoju, kad jie meistriškai nukirps ir parinks norimą spalvą, bet netikiu, kad jie gali atitrūkti nuo savojo subjektyvumo ir matyti mane mano akimis. Man nė motais atitikti kažkieno įvaizdį, rūpi tik savasis. Aš žinau, ko noriu ir prašyčiau profesionaliai atsižvelgti bei vykdyti mano pageidavimus. O savo nuomonę pasitaupykite tiems, kurie jos prašo arba savosios neturi.
Vyresnio amžiaus moterims ilgi plaukai netinka? Pezalai, jie verti tiek pat, kiek ir kalbos, kad džinsai ir trumpi sijonai tinka išskirtinai jaunoms. Per savo nugyventus jau beveik šešis dešimtmečius trumpus plaukus kultyvavau vos kartą. Dar nelabai sąmoningame amžiuje, paauglystėje, kai tikėjau, kad tėvai žino geriau ir nesipriešinau, kad mane nukirptų berniukiškai. Tai buvo tikra katastrofa, apie kurią niekada nepasakojau. Jaučiausi kaip koks Samsonas, kuriam Dalila nukirpusi plaukus atėmė jėgą. Tarsi praradau svarbią dalį savęs.
Kažkam plaukai yra tiesiog pakaušio apdaras, su kuriuo daro ką nori – kerpa, dažo povo uodegos spalvom, keičia šukuosenas kas pusmetį. Man plaukai yra mano „aš“ neatskiriamoji. Jie turi kristi ant pečių, dengti skruostus ir plaikstytis vėjyje. Plaukai turi būti tokio ilgio, kad galėčiau ant rodomojo pirštuko sukti sruogą, kai rūpi susikaupti, man nuobodu ar nuo pašnekovo slepiu savo nerimą. Plaukų spalva ir ilgis man svarbiau, nei veido raukšlės. Aš šventai tikiu, kad sulaukę 50-ies turime tokį veidą, kokio nusipelnėme.
Daug juokėmės – raukšlelės prie lūpų meiliai užsiriečia, liūdėjome – nuolankiai leidžiasi. Pykome? Užuojauta, pykčio emocija kenkia ne tik grožiui, bet ir kepenų sveikatai.
Aš – maištininkė, plaukai – mano išskirtinumas, kuris su amžiumi tik stiprėja. Brandaus amžiaus moterys, menopauzinės ar klimaksinės, labai retai renkasi ilgus plaukus. Dauguma jau nuo 40-ies įtiki, kad trumpas plaukas jaunina, o dar draugių, kirpėjų nuomonė, hormonų krizė ir kiti reikaliukai.
Aš nemanau, kad plaukų ilgis jaunina ar sendina. Plaukai tiesiog akcentuoja arba niveliuoja asmenybę. Aš kiekviena savo esaties dalele jaučiu, kas mano, o kur prielipa. Bet tokia tapau tik gerokai po 50-ies. O kažkada net septynerius metus kovojau su prigimtimi. Buvau grožio salonų liūtė, tris kartus per savaitę karštomis žnyplėmis tiesinau plaukus.
Mano maištas prieš garbanas baigėsi, kai italų verslininkas aiktelėjo, kokia aš graži, mane pamatęs natūraliai garbanotą, o ne pavyzdingai ištiesintais plaukais. Būtent tuomet aš supratau – labiausiai savimi jaučiuosi, kai vėjas taršo nepaklusnias garbanas, o žemė bučiuoja basas pėdas.
Man patinka aukštakulniai, bet jau susitaikiau, kad jie – ne man. Jie kaip svarmenys kausto judesius, su aukštakulniais jaučiuosi it žirafa su pačiūžomis. Mano mėginimai prisijaukinti aukštakulnius baigėsi prieš dvidešimt metų, tarptautinėje „Cosmopolitan“ vyriausiųjų redaktorių konferencijoje Australijoje. Mano lagaminas per 48 valandų skrydžius pasimetė. Bet nėra to blogo, kuris neduotų magaryčių – lagaminas atsirado, aviakompanija sumokėjo kompensaciją, aš nusipirkau gracingas tamsiai mėlynas basutes su 10-ies centimetrų kulniukais. Už visą kompensacijos dydį – 300 australiškų dolerių. Su basučių kojūkais iškenčiau 30 minučių, viena ranka ramsčiau sieną, o kita – savo mieliausiąjį. Vėliau – basutes švyst, pėdas apnuoginau ir prasidėjo mano laisvė basomis, kuri po 10-ies metų logiškai išsivystė iki jogos formato.
Prancūzai sako, kad gyvenimas prasideda nuo 50-ies, o pasitenkinimas juo ateina dar vėliau, po 60-ies. Mano gyvenimas nuo 50-ies apsivertė negrįžtamai. Nepaisant visų finansinių bei moralinių praradimų ir išsipildymų, apie kuriuos net nesvajojau, nuo vaikystės persekiojęs nerimo jausmas ėmė ir atsitraukė. Į jo vietą atėjo atsipalaidavimas, suvokimas, kad žmogaus norams niekada nebus galo. Bet jeigu liausies vaikytis kiekvieną norą, tai jis išsipildys savaime arba išnyks. O tai yra tas pats.
Mano virsmas neįrodo nieko naujo: moksliniai tyrimai šiapus ir anapus jau seniai patvirtino, kad laimės koeficientas mažėja nuo paauglystės, ir prieš 40-metį ar 50-metį jau būna susitraukęs iki špygutės. O vėliau (jei „vėliau“ būna) stebuklingai atsigauna.
Draugė, kuriai dar nėra 40-ies smalsauja: „O seksas po 50-ies, ar jis dar egzistuoja?“
Ramiai, seksas po 50-ies egzistuoja ir turi aibę pranašumų: vaikai tuo metu jau būna užaugę ir nebėra grėsmės, kad atsilapos miegamojo durys ir į lovą įskris basakojės gyvenimo gėlės, šaukdamos: „Mama, noriu valgyt, tėte, noriu sisiuko.“
Kai sulauki 50-ies, tavo namai ištuštėja, vaikai iš namų išsikrausto, anūkų dar nėra, ir tai reiškia, kad galima seksą praktikuoti, kur nori, kada nori ir kaip nori. O svarbiausia – nereikia sukti galvos apie tamponus, jokių mėnesinių ir apsaugos priemonių! Taigi, tikroji sekso revoliucija prasideda po 50-ies. Bet ne visi gimė būti revoliucionieriais.
