Temos čia atsiranda iš pokalbių. Su draugais, bičiuliais ir pažįstamais, apie kurių gyvenimą, žinau, deja, per daug. Iš pokalbių su studentėmis, korporacijų sraigteliais, įmonių vadovėmis, laisvai samdomomis darbuotojomis ir bedarbėmis. Dar jaunomis ir jau brandžiomis. Su pasitikinčiomis savimi gražuolėmis, laibomis kojomis nuo pažastų ir tomis, kurios nepastebimos minioje. Su vienišomis, besiskiriančiomis, gyvenančiomis partneriškuose santykiuose ar ištekėjusiomis oficialiai. Su Jumis. Jūs visokios, bet jus jungia viena paslaptis. Jūs turite romaną. Ir esate jo herojės.
Moterie, tavo vardas laukimas!
Moterie, gal su tuo romanu ir jo herojumi jau nesieji jokių ateities vilčių ir gerai išmokai atskirti seksą nuo meilės. Turbūt kenti, nes įsimylėjai ir nebegali apsisukti ant kulno ir nueiti horizonte matydama daugiau nei tik rūką. Žinau, tu kantri, nes jis galų gale paliks žmoną.
Na, gal ir neves, gal net neišsiskirs, bet bent jau imsite gyventi kartu. Tikrai paliks, nes taip sakė. Ne kartą. Nes jis žmonos nemyli ir su ja nemiega. Tarp jų nieko bendro, liko tik formalumas, bet dabar blogas laikas, gal po mėnesio. Gal po metų. Jau rašiau apie tai, kaip save plakat ir kaip dar aplinka prideda, bet jūsų meilė juk stipresnė už viską.
– O tai ko tu nevedi tos savo gražuolės? – klausiu tiesiai šviesiai.
– Jei galvoji, kad palikti žmoną taip lengva, tai reiškia, kad niekada neturėjai žmonos! – sako jis man.
– Ir ačiū Dievui!
Tam, kad išsiskirtum, reikia labai norėti. Skirtis. Labiau nei mylėti. Nes procesas nėra lengvas. O žmonės linkę vengti nemalonių, skausmingų išgyvenimų, kliūčių ir nepatogumų.
Kol mirtis juos išskirs
Vakarieniaujame užsienyje su seniai nematytu bičiuliu ir jo drauge, apie kurios atsiradimą prieš trejus metus buvau perspėta ir paskui nuolat informuojama apie jų bendro gyvenimo aktualijas. Ant abiejų rankų žiedai net spigina akis. Nustembu, nes apie vestuves nieko neužsiminė.
„Mes ir nesituokėme. Nusipirkome žiedus, užmovėme vienas kitam dar parduotuvėje ir viskas. Oficialūs popieriai neapsaugo jausmų, tik komplikuoja kitus su meile nieko bendra neturinčius ekonominius dalykus. Santuoka – ne draudimo polisas. Negali apsidrausti, kad neįsimylėsi ko nors kito“, – sako jis, o šypsosi abu, kaip jais netikėti?
Gal geriau ten, kur mūsų nėra, bet užtenka jam tris kartus garsiai pasakyti, kad skiriasi ir po to iškart tampa laisvuoju agentu. Pas mus kitaip – jei viešai (per pusvalandį) prisiekei mylėti, viešai sulaužytą priesaiką pripažinti reikės gerokai daugiau laiko. Nemalonu. Užtat todėl niekas ir nelekia skirtis iškart. Turi gerai užknisti arba laisvės užsinorėti. Prisipažinti, kad susimovei prisiekdamas amžiną meilę, sunku.
„Meilė ir santuoka – kaip muzika ir ekonomika. Ir meilės būna skirtingos. Aš savo žmoną pasižadėjau mylėti ir myliu, bet jau ne kūniškai. Ji nuostabi mama, fantastiška draugė, mes su ja tiek druskos jau suvalgėm… Litrais dar dabar vandenį siurbiame. Skirtis būtų kvaila, geresnio žmogaus, kuriuo pasitikiu, aš nesurasiu.“
„Blem, o ar ji tavim pasitiki, žalty tu?“, – beveik noriu nuraut galvą savo seniai vedusiam bičiuliui. Ir kodėl aš tiek žinau apie juos? Būtų ramu (kaip visiems kitiems) matyti laimingą šeimą, kol mirtis juos išskirs.
Ne piniguose laimė. O gal?
Įsivaizduokite, koks sveiko proto žmogus pjaus mašiną ar verslą per pusę? Net jei ne pjūklu. Net jei ne per pusę… Tik skiriantis niekas nieko po lygiai nedalina. Pamenu legendinę pažįstamo frazę: „Skirčiausi, bet namo gaila“. Ir man būtų gaila, jei būčiau savomis rankomis stačiusi gyvenimo svajonę.
O jei dar kreditas už namą kabo, tai pats nabagas turės mokėt, nes jis išeina, negi šeimą su vaikais išvarys? Iš namo kraustytis į butuką? O kaip garažas su septyniomis lentynomis laidelių, virvelių ir varžtelių, trys dėžės atsuktuvų, replių ir kitokių reikalingų dalykų? O kur dar keturratis? O gal motociklas? Ir priekaba. Kur meškeres dėt? O mašina? Gi nepaliks žmonos su vaikais užmiesčio name be džipo. Jis gi neištikimas, kaltas, kad maža nepasirodytų, bus ir teismo mokesčiai. O dar alimentai paskui? Skyrybos kainuoja.
„Gal aš idiotas, kad po keturiasdešimties pradėčiau nuo minuso? Na, ok, ne nuo minuso, nuo nulio“, – atsako kitas ciniškai, kai paklausiu, ar tik ne tas sukauptas turtas ir pinigai jį laiko šeimoje, kur jau svetimų kvepalų šleifas tapo savų namų kvapo dalimi?
Tie iš smėlio dėžės
Jei herojus turi namą, butą, romaną ir neturi vaikų, meilužė gali jaustis laimėjusi aukso puodą. Tikrai. Jis lengviau išslįsta atostogauti be žmonos, jo vakarai neužimti namų darbų tikrinimu, vežiojimu į būrelius ir savaitgalio žygiais „Parodyk vaikams Lietuvą“. Ir jei kada skirsis, tai emocinio skausmo ir psichologinio spaudimo skyrybų metu bus gerokai mažiau.
Vaikams skyrybos tikrai ne į naudą – nebent labai civilizuotos, finansiškai neskausmingos būtų – be kovos dėl turto, ginčų dėl pasikeitusio šeimos gyvenimo ritmo ir įtampos. Bet tokių beveik nebūna. Net ir visai vidutinės kokybės tėvas streso savo vaikams tikrai nenori.
Dar ne laikas. Dar jie per maži. O gal dar tik paaugliai? Kad ir kaip bandys įtikint, kad skiriasi su mama, o ne su jais, gali nepadėti. Nors… po skyrybų būna, kad vyras tampa atsakingesniu ir geresniu tėvu nei šeimoje. Kai vaikai užauga, irgi visaip būna. Ir nugyvena kartu tėvai su savo nemeile iki auksinių vestuvių, kad tik vaikų neskaudintų. Nors ne visi.
„Tai, kad mane pasmerkė visi aplink – nieko, bet dukros nustojo su manim kalbėtis. Visos trys. Suaugusios. Nebendraujame. Visai. Pasmerkimas toks, kokio nesitikėjau. Na, aišku joms linkiu ilgų ir laimingų santuokų, bet jei skirsis, gal tada supras, kad man irgi laimės norisi.“
Žmona – esminė skyrybų kliūtis
Ir priežastis. Nebūtų santuokos, nebūtų žmonos, nereiktų skirtis. O žmonos skyrybų atveju atsiskleidžia netikėtais asmenybės kampais. Vienos iškart paleidžia „eik, eik“ ir dar lauknešėlį įdeda. Ne todėl, kad nemyli, gal net myli labiau. Supranta, kad kitaip nebus ir dar gerbia vyro likučius.
Paskui jau nebegerbs, bet tada bus dzin. Bet va ką sako jie: „Kai ėjau iš namų, ji manęs net nesulaikė. Žinoma, matė, kad blaškausi tarp jų dviejų, bet dabar galvoju, jei būtų bent žodžiais pasakiusi, kad esu svarbus ir jai, ir vaikams, turbūt būčiau atsipeikėjęs. Reikėjo, kad nepaleistų. Paleido…“
Antrasis tipas – pats pavojingiausias, nes tokios moterys nesirenka priemonių išsaugoti šeimą, jų buvęs intelektas ir elegancija dingsta, užtat prabunda protą praradusios bobos instinktai: šantažuoja vaikais, žada žudytis ir net vaidina tai su kruopščiu vaistų parinkimu ir teatrališkomis scenomis, skambina meilužei, tepalus ant jos mašinos pila ar padangas bado.
Taip, va būtent, čia ta žanro klasika, kai „mes jau net kartu nemiegam ir mūsų santuoka tik formalumas“. Draskosi lyg jai nebūtų formalumas. Nes nėra. Na, aišku, tam norinčiam išsilaisvinti irgi gyvenimo nebėra. Kontroliuojamas kaip su policijos apykoje – „žingsnis į šalį ir šausiu“.
Trečios gi santuoką gelbsti elegantiškais ir profesionaliais būdais: bando susigrąžinti vyro dėmesį ne tik nauja šukuosena, nuo priešskyrybinio streso padailėjusiosmis kūno formomis, naujais erotiškumo garą leidžiančiais pirkiniais ar porų psichoterapijos seansais. Ir tai padeda. Turbūt. Atitolinti atomazgą. Iki kito karto.
Įtampa tokia, kad abu draugiškai dalijasi vienu kraujo spaudimo aparatu. O jei, sakykime, kitose svarbiose žmonos gyvenimo srityse turbulencijos – darbe problemos, tėvų ar jos pačios sveikatos bėdos, ji išsunkta ir jai dabar prastai klojasi? Skirtis besiruošiantis vyras tai irgi mato. Savas žmogus ta žmona. Ir jaučiasi sušiktai. Jis jausmų turi. Ne tik meilužei.
Jis nesiskiria dėl tavęs
Na, o iš tikrųjų vyrai nesiskiria dėl vienintelės svarbiausios priežasties. Ir ta priežastis – meilužė. Nepriimk, aišku, asmeniškai, jei tai apie tave. Paaiškinsiu tuoj, kodėl. Kad ir kokie skystakiaušiai jie kartais atrodo, bet jei jaučia, kad ta moteris – jo gyvenimo meilė, vyras pasiruošęs paklot viską, ką turi ir dar daugiau, kad tik susitvarkytų greit ir tyliai.
Su minimaliu neigiamų emocijų kiekiu, nes jo gi laukia naujas gyvenimas. Kartais, tiesa, per brangiai visomis prasmėmis jam tai kainuoja. Mėnuo, du, trys ir vyras tikrai išsikraustys iš namų, kad tik būtų su gyvenimo moterim, kurią pamilo tyra meile. Žinau, ką sakau. Iš labai asmeninės patirties. O jei jam patinka tik seksas su svetimomis moterims, visai kitas reikalas.
Kartą rašiau apie privalumus būt meiluže. Tai jis irgi džiaugiasi panašiais privalumais – sekso yra dešimt kartų daugiau nei proto knisimo. Turėti vieną ar porą moterų šalia šeimos kai kam yra neblogas būdas palaikyt puikų kūno tonusą ir prostatos sveikatą.
Laiko spąstai
Naujienos nepasakysiu – bet kokie santykiai (legalūs ar slapti) vystosi pagal tas pačias taisykles: VIP statusas, profesija, šeiminė padėtis, šalis ar sezonas neturi jokios įtakos. Moterie, kurios vardas Laukimas, jei tuo metu, kai santykiai išsirutuliojo iki tam tikro lūžio taško (kai viskas buvo tavo rankose ir kai kur kitur) ir buvo laikas kelt sąlygas bei pakeist viską iš esmės, patylėjai – pati kalta.
Tas momentas praėjo, atėjo ramybės laikas. Jam. Jis supranta – santykiai tęsiasi: esi įsimylėjusi, nuostabi lovoje, virtuvėje, kelionėse, pokalbiuose. Viskas. Priėmei jį tokį, koks jis yra. Tau to užtenka. Tu moki būti laiminga su juo. O jis vedęs. Ir jam nereikia skirtis.
Būtų kvaila nesuprasti jo idealios padėties: namai – ramybės uostas, vaikai laimingi, kiek tai įmanoma, finansai ir turtas nekelia dalijimosi problemų, žmona – stabilumo garantas, meilužė visada išsiilgusi ir be pretenzijų. Iš esmės nė vienos jų nemyli, bet… ne apie meilę mes čia.
Kuo ilgesnis meilužės stažas, tuo mažiau šansų, kad kada nors jos romano herojus išsiskirs. Apsidairę ne taip tolimoje aplinkoje visi ras tokių pusiau slaptų santykių, kurie tęsiasi ir dešimt, ir dvidešimt metų!
Tarnybiniai romanai itin patogūs ir logistika, ir finansinėmis injekcijomis už valdiškus ar savus pinigus, ir ponios karjera lengva pasirūpinti. Ne, ji per tuos metus ištikima savo meilužiui nebus, bet ar jis gali to reikalauti? Jai tinka toks variantas – stabilus, geriau nei nieko. Ir ištekėt ji už jo niekada gal nenorėjo. Gal nesiūlė, bet čia tebūnie spėlionė. Ir, tiesą pasakius, žmona turbūt viską žino jau seniai. Tai gal ir tau taip tiktų?
Femme fatale niekuo dėtos
Jei vyras išėjo laukais pas kitą, kaltos moterys. Žmona save graužia, kad nebuvo tobula, o visuomenė dar prideda „nuo gerų moterų vyrai nepabėga“. Dar paprasčiau suversti kaltę toms, kurios vilioja laimingų šeimų vyrus ir jie atranda laimę svetimam glėby. Ne kartą. Nereikia daug proto suvokt, kad jei vyras įsitaisė meilužę, jo santuoka nėra laiminga.
Gal joje trūksta to, ko jam reikia. Arba net niekada nebuvo to, apie ką svajota. Arba tuokėsi tam, kad žmona išspręstų jo probemas. Arba jis tiesiog per silpnas spręsti problemas ir nuo jų bėga. Arba toks erelis, kurio narve neuždarysi. Kur čia moterų kaltė?
Santuokų be meilužių yra. Kalkit prie kryžiaus, bet netikiu, kad laimingą šeimoje vyrą galima kaip kokį nesusivokiantį situacijoje už pimpalo nusitempti į savo lovą. Ne kartui! Mėnesiams, metams, dešimtmečiams!
Ten, kur laimingi du, trečias neatsiranda, kad ką man sakytumėte. O dėl neištikimybės kaltas tas, kas neištikimas, o nei žmona, nesusivokianti, kas blogai, nei ta amžiname laukime suakmenėjusi femme fatale, kad ir kaip norėtųsi jai suverst visas kaltes. Jai ir taip sunku, nes progą ištekėti už savo meilužio ji jau pražiopsojo. O kaip jūs galvojate? Gal dar yra kokių nors kitų priežasčių?
Skaitykite daugiau Jolitos tekstų www.protoaistros.lt