Ar tu galvoji apie mirtį, savo ir kitų mirtingumą? Kiekvieną mielą dieną ar tik per Vėlines bei kai anapus išeina artimiausieji?

Mirties tema šokiruoja ir trukdo miegoti daugeliui vakariečių. Išgirdę, kad kažkas mirė, mes nerimstame – kaip tai galėjo atsitikti, kodėl tokia neteisybė... Vajė, kaip anksti... Ar sveikai gyveno... „Aaaa... Gėrė, na viskas aišku tuomet.“ „Plaučių onkologija? Gydytojai sako, kad nerūkė? Negali būti, turbūt slėpė....“

Mes ieškome mirčiai pagrindimo, tarsi ji būtų tamsi dėmė gyvenimo amžinybės šviesoje. Tarsi nelaimingas atsitikimas ar bausmė už blogus įpročius, moralės kodekso nepaisymą, karma.

Seniai Jurga Ivanauskaitė paklausė, ar skaičiau „Tibeto mirusiųjų knygą“. Prisimenu, kaip nuščiuvau. Iš mandagumo pasakiau, kad būtinai paskaitysiu, bet sau mintyse pagalvojau, kad vargu bau. Man pati mintis atrodė absurdiška, netgi šventvagiška. Kurių galų galvoti apie mirtį, jei esu vos keturiasdešimties. Mano mažiausiajam tuomet dar nebuvo dvejų metukų...

Šiandien mirties tema man daugiau neatrodo absurdiška. Jau seniai neturiu abiejų tėvelių. Mano kelios draugės prarado vyrus ir vaikus. Mirties alsavimą girdžiu kiekvieną rudenį ir žiemą. Ją patiriu su kiekvienu nusivylimu ir praradimu. Mirtis man primena, kad esu savo gyvenimo kampininkė, laikina nuomininkė. Kad valdymo pultelis man nepriklauso.

Aš pritariu, kad gyviesiems reikia galvoti apie gyvenimą. Tačiau nepritariu, kad mirties tema turi likti už kadro. Kas čia supaisys: mirtis – tai gyvenimo šešėlis, o gal gyvenimas tėra mirties miražas?

Mano draugė Raminta, kurios prašau anotacijos savo knygai, prisipažįsta, kad taip ir neišdrįso prisiliesti prie „Paties baisiausio žvėries“ – skyriaus apie mirtį. Ji ne vienintelė pasavo, daugelis draugų pradeda muistytis, kai užsimenu apie mirties meditaciją, kurią norėčiau įgarsinti lietuviškai.

Mirtis negatyvi? Mirties baimę ir jos neigimą Vedų literatūra lygina su pumpuru, kuris nenori prasiskleisti. Moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas Carlas Jungas pasipriešinimą mirčiai vadina „kažkuo nesveiku ir nenormaliu, kas apvagia gyvenimo prasmę.“

Daugelis baidosi mirties temos, įsivaizduoja, kad pokalbiai apie mirtį gali kelti depresyvias mintis ar nužudyti gyvenimo džiaugsmą. Tačiau galvojimas apie mirtį veikia priešingai – kaip laimę žadinantis adrenalinas. Gaila, kad apie ją taip mažai nutuokia mūsų sąmoningasis protas ir todėl kratosi panašių minčių.

Aš savęs nepriskiriu jokiai religinei konfesijai, tačiau budistinis požiūris man suprantamas ir artimas. Artimas budistų humoras ir skepsis, kvietimas nieko nepriimti už gryną, viską tikrinti pačiam, remtis savo asmeninėmis patirtimis, o ne kitų galva.

Aš pati medituoju ir todėl jau žinau – meditacija apie būties laikinumą iš tiesų padeda jaustis laimingesne. Medituodama mirtį atitrūkstu, nutolstu nuo gyvenimo nuoskaudų ir savo laikinos nevilties. Medituodama būties trapumą geriau suvokiu gyvenimo stebuklą ir savo buvimo žemėje laikinumą.

O dar – kaip kvaila ir trumparegiška laikytis įsikibus materialių dalykų, šlovės ar kitų prisirišimų. Mirties meditacija yra nuostabi, ji baisi nebent tiems, kurie bijo prarasti gyvenimo kontrolę.

Kontrolės praradimas varo iš proto. Ką tu darytum, jei žinotum, kad liko gyventi vieneri metai?

Aš nesu originali, savo paskutinius metus norėčiau praleisti keliaudama. Jei sveikatos ir pinigų užtektų – visą pasaulį savo dėmesiu palytėčiau. Pasimatyčiau su visais po pasaulį išsibarsčiusiais draugais. Su jais valgyčiau paskutinę vakarienę. Pavargčiau taip stipriai, kad palaimingai numirčiau.

Jeigu žinočiau, kad teliko savaitė – išbraidyčiau visą Vilniaus senamiestį, aplankyčiau kiekvieną Užupio kiemelį, kabinčiau meilės spyneles ant tiltų, rašyčiau atsisveikinimo laiškus.

O ką daryčiau, jei liktų viena diena? Jei žinočiau, kad rytojus neateis?
Nuo šios minties kojos ir rankos tirpsta, širdis ledėja, dūstu... Turbūt nesikelčiau iš lovos, isteriškai žliumbčiau... Bet po 15 minučių kvėpavimo meditacijos panika atslūgsta ir, man atrodo, kad paskutinę savo gyvenimo dieną bevelyčiau praleisti prie jūros ar kalnų. Arba miške. Kita vertus, vieta nėra svarbi, svarbiausia, kad šalia būtų vyras, vaikai, patys artimiausi. Aš jiems kartočiau be paliovos, iki šleikštulio, pykinimo – kaip juos myliu. Dėkočiau už buvimą kartu, už laiką, kurį man padovanojo, ir iki paskutinio atodūsio toliau švęsčiau gyvenimą.

Turbūt vaikiška ir nuo realybės atsieta, bet negi geriau kontempliuoti apie mėlstantį kūną, paskutinį pasituštinimą ir gargaliavimą?

Tradicinė budistų meditacija naudoja irstančio kūno vizualizavimą. Šis metodas vakariečiams yra avangardų avangardas. Mums reikia mažiau fiziologijos ir daugiau mentalinių praktikų, todėl priimtinesnė Devynių kontempliacijų meditacija.

Meditavimas apie būties laikinumą:

1. Nuo mirties nepabėgsi, mirtis neišvengiama, mirtis neturi išimčių. Gyvenimas kaip važiavimas traukiniu, kuris be sustojimų juda į galutinę, mirties, stotelę. Iš šio traukinio išlipti neįmanoma.

2. Mūsų gyvenimo trukmė baigtinė, kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas artina mus prie mirties.

3. Nieko neatidėliok, mirtis ateis nepasibeldus, nepriklausomai nuo to, ar jau esi ar nesi pasirengęs.

4. Gyvenimo trukmės nuspėti neįmanoma, mirtis gali pasiglemžti bet kada. Kiekvienas galime numirti jaunas ir sveikas.

5. Mirties priežasčių daugybė, ji tyko ant kiekvieno kampo. Priežasčių mirti yra nepalyginamai daugiau negu priežasčių gyventi.

6. Žmogaus kūnas trapus ir pažeidžiamas, jį gali numarinti bet koks menkniekis, jį palaiko kvėpavimas.

7. Mirties valandą nepadės turtai, šlovė ir gyvybės draudimas. Pinigai padės parūpinti geresnę lovą, priežiūrą, privačią palatą ligoninėje. Tačiau mirties nepapirksi.

8. Prie nieko neverta prisirišti. Mirties valandą giminės ir draugai nepadės. Patys artimiausi žmonės dažniausiai nesugeba rasti tinkamų žodžių mirštančiam.

9. Mirties valandą teks palikti kūną kaip sudėvėtą paltą. Susitelk mintimis į savo kūną – kiek džiaugsmo ir skausmo kartu esate patyrę ir koks beprasmis šis prisirišimas mirties akimirką.

Mes matome, kaip miršta kiti, tačiau toliau elgiamės taip, tarsi gyvensime amžinai. Kiekvieną dieną pasaulyje miršta daugiau nei 150 tūkst. žmonių, maždaug 8 iš 1000. Apie 6500 per valandą, 105 per minutę. 2 žmonės per sekundę. Per metus miršta 55,3 milijonai. Iš jų saujelė mirties laukė, žinojo, kad nuo jos neišsisuks. Didžiajai daugumai mirtis yra akibrokštas, netikėtumas.

Aš nesu bebaimė, tačiau prieš užmiegant drįstu savęs paklausti: jei ši diena paskutinė ir kitą rytą nepabusiu, ar esu tikra, kad padariau viską, kas nuo manęs priklausė ir norėjau? Ar atsiprašiau, ko norėjau atsiprašyti? Ar padėkojau? Ar apkabinau, ar pasakiau, kad myliu?