Ne tik už bobas – geriausiai ir už bobų draugių vyrus, nes kitaip nebus kuo girtis. Ir jokių ten virkavimų ar isterijų, savęs ieškojimų, silpnumo momentų – padaužei tylomis kumščiu į sieną, paspardei kampą – ir, būk malonus, raminkis. Be to, vyras privalo padėti mamai. Bet ne per daug – jei per daug – mamyčiukas. Mamyčiukas lygu maušas.
Šalia to – vyrai kiaulės. Juokauja grubiai, su komplimentais nepataiko, lunatikuoja paskui trumpus sijonus ir amžinai kasosi kiaušus. Jiems atrodo, jog niekas nemato, bet realybė kitokia. Ir tai jų, per vėlai sugrįžusių su kvapu, galima neįsileisti į namus. Už bausmę. Ir tai iš jų galima pasijuokti, jei nenori eiti į kariuomenę. Skystakiaušiai. Ir tai juos geriausia supriešinti su vaikais, jei išsiskyrėte. Patys kalti, šlykštynės, kad išėjo.
O juk moterys – moterys vargšės. Joms ir mėnesinės, ir gimdymai, ir PMS, o dar be to – jos vidinės atsakomybės turi daugiau, tai patys pagalvokit. Būti vyru – lengviau nebūna, o pabandytų jie pabūti moterimi – net gimdymo neištvertų. Kanopas užverstų, skausmo nepakėlę, ką jau kalbėti apie likusią moterų naštą. Gerai paieškojus, greičiausiai net rastumėte mokslinių tyrimų bei pagrindimų šia tema.
Nežinau, ar pažįstami vaizdiniai. Bet aš jų atspindžius mačiau. Vienus – savo šeimoje. Kitus – kaimynų. Trečius – draugių, giminių, o gal tik pasakojimuose iš žurnalų. Ir keik nekeikęs – kartais gailu man tų vyrų, apkerpėjusių stereotipais ne ką mažiau, nei moterys. Vienodai, sakyčiau, apkerpėję, tik moterys vis bando parodyti savo kančią, išbandymus ir dalią – kaip pačius didžiausius, neturinčius nei galo, nei krašto. Juk tai jų niekas nesupranta. Tai jos amžinai per storos ar per mažų linkių. Tai jos neturi kuo apsirengti. Ir tai joms reikia dvi paras ruošti Kūčių vakarienę.
Žinoma, moterys greitai užmuilintų, jog jų pasijuokimai iš vyriškų plikių ir alaus pilvų nesiskaito, jų grasinimai, jog ištekės už užsieniečių, kurie ne tokie medžiai, kaip lietuviai, irgi nesiskaito, nesiskaito ir pasišaipymas iš neturinčio vairuotojo pažymėjimo bei to, kuris nemoka sutaisyti sulūžusios spintelės. Nesiskaito. Čia gi moterys suvargusios kenčia nuo stereotipų – vyrams lengva.
Tiesą pasakius, aš savo gyvenime tų apkalbėtųjų maušų nesutikau arba jie tik praplaukdavo šalia nepastebėti. Todėl papasakosiu jums apie tris nuostabius vyrus, nelaukdama tėvo dienos, vyrų dienos, nelaukdama jokios progos, nieko nelaukdama – kad priminčiau jiems ir jums – jie nėra ir neturi būti savaime suprantami. Kai kurie jų – tikra dovana.
Nutiko, kaip nutiko – nepažinau ir nė akies krašteliu nepamačiau nei vieno senelio. Tėčio tėtis žuvo jam dar būnant visai jaunam, o mamos tėtis mirė šiai tesant trejų mečiukų. Jam, muzikantui, grojant vestuvėse sustojo širdis, ir tiek žinių. Tačiau meluočiau sakydama, jog senelio neturėjau, nes močiutė vėliau ištekėjo antrąkart ir padovanojo man netikrą senelį, tikresnį už visus tikrus. Senelis buvo kantrus: kantrus ir mano mamai, kuri, būdama paauglė, nebuvo jam dovanėlė, ir man – o aš dovanėlė nebuvau nei vaikystėje, nei paauglystėje, nei jau suaugusi. Ir niekas tiek mano paslapčių nenusinešė amžinybėn, kaip senelis – neišdavė nė vienos. Niekada nekėlė balso – gal tik vienas pats sau tyliai ašarą nubraukdavo jau būdamas senutis, jei kuris senelį nuliūdindavome. Ar darė jis ką tokio, kas ne visiems patiko? Žinoma. Kartais užknisdavo su savo preciziškumu. Kol dar buvo jaunesnis, grįždamas iš darbo sustodavo bare vienam alaus su vyrais. Ir dar balsavo visai ne už tai, už ką balsuočiau aš. Tik ar tikrai šitai visada svarbu?
Kai buvau maža – sirgau. Sirgau taip, kad gydytoja pasiūlė parūpinti invalidumo pašalpą. Mano tėtis pasakė, kad jis turi kojas ir rankas, o jo vaikas – ne invalidas. Ir pašalpos atsisakė. Tėtis važinėjo į Vokietiją, vėliau kūrė vieną verslą po kito – sekėsi, nesisekė, išlošdavo ir prarasdavo – sėkmė vijo nesėkmę ir atvirkščiai. Savo tėčio rankas atsimenu sudiržusias: po dienos darbų sekdavo kiemo darbai. Niekieno jis neprašė nupjauti žolę, niekieno – užkurti ugnį. Ir šalia jo mes visi jautėmės saugūs. Ar darė jis ką tokio, kas ne visiems patiko? Žinoma. Kiek mes pykomės, kiek man nervų suėdė. O kiek aš jam. Tik ar šitai visada svarbu?
Mano geriausia draugė užaugo be tėvo. Be to, kuris kraujo ryšiu susietas. Šis pabėgo, kai tik išaiškėjo, jog turės būti atsakingas daugiau, nei už save. Tačiau augo ji su patėviu – Ryčka jį vadinom. Man atrodo, nebuvo klasėje vaiko, kuris nepavydėtų jai patėvio suvežto saldainių skyrelio. Draugė sakė, kad labiau už viską jai pasisekė turėti būtent jį – ne tikrąjį tėvą – kuris užaugino ją be priekaištų, auginant ne savo vaiką, su meile ir rūpesčiu. Ir esu tikra – jis taip pat darė kažką, kas ne visiems patiko, tik ir vėl – ar šitai visada svarbu?
Tie, kur pabėgo, kur nevertino, kur nepalaikė – jie juk ne todėl taip darė, kad vyrai. Jie taip darė, nes blogi žmonės. O gal nes klydo. Geriau prisiminkite brolius, mylimuosius, tėvus ir draugus: tuos, kuriems norisi padėkoti. Tokius vyrus aš sutikau, tokius noriu atsiminti, tiems sakau ačiū ir tokių jums linkiu. Be progos – tik tam, kad prisimintume, nepamirštume ir mažiau šnypštume. Moterims nėra sunkiau, kaip nėra sunkiau ir vyrams – sunku tik tada, kai šitaip vienas su kitu kovojame ir matuojamės, užuot surėmę alkūnėmis. Užuot prisiminę, kodėl surėmėm.
