Joga ar nušvitimas savaime – nieko bloga. Blogai tai, kad per daug moterų pasaulyje daro tik tai. Kad moterys vis dar neįgyja pakankamo išsilavinimo – ne tik akademine, bet ir kultūrine prasme. Mus vis dar augina kitaip nei berniukus ir visuomenės kultūriniai stereotipai anksti mus supažindina su mūsų vieta sociumo hierarchijoje.
Aš mokykloje turėjau mokytis megzti ir nerti vąšeliu. Nerti. Mokykloje. Vąšeliu. Ir už tai rašė pažymius. Šeši, sėsk, būsi prasta moteris ir žmona. Užsirašyk į moteriškumo ugdymo seminarą. Medituok, kad susijungtum su savo moteriškuoju pradu. Gali skaityti Wired ar The Economist, bet tik laisvu nuo virtuvės laiku, o darbo ieškok tokio, kad neduok die netrukdytų šeimai. Ir jame dirbk tik tiek, kiek tau malonu, kad nesugriautum moteriškosios energijos. Dar geriau, mesk darbą ir tuomet atsiskleis tavo vyro vyriškasis pradas. Aš rimtai mačiau tokį paveiksliuką šiomis dienomis feisbuke – mesk darbą. Nes tada atsiskleis tavo vyras.
Net kai niekas nebekalbės, kad esame silpnesnės ar kvailesnės, mums reikės įveikti mūsų pačių atsilikimą. Mūsų pačių sukurtus „moteriškumo savasties atradimo“ būrelius, mūsų tarpusavio misoginizmą, mūsų pamokslus viena kitai kaip „geriau nusileisti vyrui dėl šeimyninės laimės ir ramybės“. Iš nežinojimo, nemokėjimo, abejojimo savimi mes pačios sau labiausiai kenkiame ir prisidedame prie stagnacijos. Bet ką mums daryti, kai neturime įrankių kažką pakeisti?
Jei net ir gimusios turtingose ir inteligentiškose šeimose, ne kažkur Indijos glūdumoje, vis tiek dar esame auklėjamos būti neįgaliomis princesėmis. Nesakau, kad nėra išimčių, bet net jei ir itin progresyvūs tėvai nepasiduoda lyčių stereotipams, visuomenė greitai juos primena. Primena, kad jei turi nuomonę – esi agresyvi ir nežinai savo vietos. Primena, kad jei aktyviai neieškai vyro ir darai karjerą – esi nepatraukli ir niekas tavęs neima, reikia tik „teisingo“ vyro ir atrasi savo vietą namuose prie orchidėjų.
Kiek jaunų merginų prisiekia sau, kad jau aš tai tikrai nebūsiu kaip mama/teta/močiutė. Jau aš tai tikrai neištekėsiu už šovinistinio kiaulės ir geriau gyvensiu viena, nei klausysiu patriarcho. Jau aš tai tikrai darysiu karjerą, rūpinsiuosi savo asmeniniu tobulėjimu ir niekas manęs nesulaikys. Ačiū dievui, yra tokių, kurioms tai pavyksta. Kad tai apskritai jau įmanoma. Kad galiu žiūrėti į Norvegijos Equinor (buvęs Statoil) valdybos narių sąrašą ir matyti ten beveik tiek pat moterų, kiek vyrų.
Aš toli gražu ne už kvotas. Aš už tai, kad moterys gautų reikalingus intelektinius įrankius atskirti nesąmonę nuo sąmonės. Kad jų nerealizuota energija neišsiverstų į moterims skirtų seminarų lankymą, moterims skirtų meilės romanėlių skaitymą ir acto garinimą. Už tai, kad jų profesinė veikla jas taip įtrauktų, kad neliktų laiko nesąmonėms. Kad profesinis tobulėjimas būtų svarbiau už jogos būrelį ir kad jos galėtų būti profesiškai sėkmingos net ir būdamos mamos ir žmonos. Kad nenudurnėtų nuo per ilgo sėdėjimo namuose su vaikais ir per reto kontakto su suaugusiais žmonėmis.
Visi tie keisti užsiėmimai ir įtikėjimai homeopatija ar Merkinės piramide nėra genetinio moterų kvailumo įrodymai, o tėra stiprios valios ir didelės energijos, bet prasto išsilavinimo rezultatas. Kažkur visas tas viduje tūnantis užtaisas turi pasidėti, tai va, prašom, ir pasideda. Ir mes visi nuo to skurdesni, nes jos galėjo būti mokslininkėmis, pilotėmis, valdybos narėmis, ministrėmis, jei tik kas būtų parodęs joms teisingą kryptį. Atėmęs vąšelį ir sakęs „einam, pasimokysim programuoti/lituoti/ekonomikos/statistikos/rinkodaros ar pan.“.
Nė viena suaugusi lietuvė nėra iki galo feministė (na gerai, gal viena yra). Visos yra daugiau ar mažiau nukentėjusios nuo patriarchalinio auklėjimo ir vis tiek vis dar dirba du darbus: vieną namuose, vieną darbe. Tėvystės atostogų išėjęs vyras vis dar dažnai apkalbamas kaip mažų mažiausiai keistuolis arba, atvirkščiai, superherojus (čia jau labiau moterų tarpe). Apie sėkmingą (profesine prasme) ir netekėjusią moterį vis dar dažnai šnabždamasi: lesbietė, senmergė ir tikrai nelaiminga. Pabandykite užsiminti, vardan eksperimento, kad sąmoningai ir atsakingai nenorite susilaukti vaikų – pamokslai niekuomet nesibaigs. Apie vaikų neturintį vyrą, tuo tarpu, apskritai niekas net nešneka – koks gi skirtumas, turi jis tų vaikų ar ne.
Net ir sėkmingiausios Lietuvos moterys prieš užmigdamos save kaltina, kad per mažai savo laiko skiria vaikams ir per daug darbui. Kad turėtų labiau rūpintis namais ir šeima. Kad turėtų būti švelnesnė ar moteriškesnė.
Visa tai pakeisti mes galime tik augindami savo vaikus – sūnus ir dukras – kitaip. Aiškindami dukroms, kad šeima tėra vienas iš galimų jos pasirinkimų. Nei blogesnis, nei geresnis už profesinį kelią. Ir, svarbiausia, suteikdami joms intelektinius įrankius atskirti pelus nuo grūdų.
Stiprioms ir valingoms mergaitėms būtina duoti puikų išsilavinimą. Nes kitaip jos nukreips savo beribę energiją į visokias homeopatines ir taro kortų nesąmones. Bijos prieštarauti savo vyrui (ar viršininkui) ir išmoks apsimesti kvailesnėmis negu iš tiesų yra ir jais manipuliuoti, o ne sakyti dalykus tiesiai šviesiai. Išmoks koketuoti ir kvailai krizenti, manydamos, kad tik taip gali pasiekti savo tikslų. Ir stiklinės lubos liks kabėti.
