Tai buvo stichija, kuriai apibūdinti tiktų visi žodyne esantys epitetai – ekstremaliausias, baisiausias, emocionaliausias, galingiausias, monstriškiausias ir dar galybė kitų. Tiesa, nenorėčiau naudoti vien tik neigiamų būdvardžių, nes niekada nesu mačiusi tokios ryškios spalvų paletės danguje, kaip prieš pat uraganą, nesu mačiusi ir tokių įspūdingų žaibų, kurie ne tik gąsdino, bet ir nušviesdavo naktinį dangų lyg įprastą saulėtą dieną, o ką jau kalbėti apie išraiškingus gamtos garsus. Magiški dalykai siaubingą naktį.
Iškart po uragano bandžiau aprašyti tą naktį, bet tiesiog neišėjo – nežinojau nuo ko pradėti, o dar ir mintys nebuvo sugulusios. Prireikė beveik dviejų savaičių, kad viską sudėčiau į pasakojimą, nors nemažai detalių vis tik liko už kadro. Tai dabar apie jas.
Šeima, draugai, institucijos ir nepažįstami žmonės. Prieš pat uraganą šeima, draugai, pažįstami ir net nepažįstami žmonės žinojo, į kokią nepavydėtiną ir pavojingą situaciją papuoliau kartu su kitais karibų salose esančiais žmonėmis. Visi su siaubu laukė įvykių atomazgos ir pirmųjų žinių iš manęs, kad esame sveiki ir gyvi po viską siaubiančio uragano. 30 valandų – būtent tiek laiko neturėjome ryšio su išoriniu pasauliu, tiek truko ir kankynė artimiesiems.
Kai pirmą kartą mano telefonas „pagavo“ ryšį galvojau, kad jis nusprogs tiesiogine to žodžio prasme. Nuoširdžiai ir visai neperdedant, tai buvo šimtai praleistų skambučių, žinučių, elektroninių laiškų bei messenger programėlėje sukritusių žinučių – pradedant nuo tėvų, brolio, geriausių draugų iki visai nepažįstamų žmonių (kurie tiesiog siuntė palaikymo žodžius), žurnalistų, turizmo departamento, ambasadų bei kitų institucijų, kurie ieškojo mūsų ir laukė bet kokio signalo, kad esame gyvi. Ir tai buvo labai keistos gyvenimo akimirkos, kai reikėjo atrašyti į jas visas, kad taip, aš gyva, man viskas gerai ir padėkoti už rūpestį. Niekada prieš tai nesu to dariusi, todėl buvo labai keista sakyti, kad man nieko nenutiko.
Tik pamačius tokį kiekį manęs beieškančių žmonių supratau, kokio masto nelaimė įvyko. Iš vienos pusės dėl to pasidarė tik dar sunkiau, nes supratau, kiek nervų ir nemigos naktų mano nuotykis kainavo kitiems, jau nekalbant apie šeimą, bet iš kitos pusės buvo taip gera žinoti, kad aplink save turiu tiek daug mane mylinčių žmonių. Būtent dėl jų rūpesčio, palaikymo norėjosi eiti ir padėti kitiems, saloje gyvenantiems žmonėms, kurių kiemai dabar buvo panašesni į šiukšlynus.
Filmų scenos. Kur dar visa filmams prilygstanti drama, kai tavęs ieško įvairios institucijos iš Lietuvos ir bando evakuoti iš salos, bet nėra jokios išeities – plano B, C ar Z, nes keltas neplaukia dėl pavojaus kitose salose, o lėktuvai neskrenda dėl ateinančio dar vieno uragano. Vėliau drama tęsiasi, nes turi parskraidinti vaiką į Lietuvą, nors jokio jo dokumento neturi – tada operatyviai bendradarbiauja ambasados Vašingtone, Paryžiuje bei Lietuvoje. O jeigu dar pridėčiau, kaip bandėme ieškoti artimų žmonių, kurie uraganą išgyveno kitoje saloje, tačiau dėl „ryšio“ nebuvimo savaitę nežinojome ar jie gyvi, nors visomis priemonėmis bandėme juos pasiekti… Apie streso ir nerimo lygi jau net nebekalbu.
Va tada ir supratau iš kur atsiranda keisčiausių ir dramatiškiausių filmų scenarijai.
Maistas. Man, maisto ėdrūnei, trys savaitės po uragano (iki tol kol grįžau į Lietuvą) buvo pačios sunkiausios. Tik tada įvertinau, kaip stipriai esu priklausoma nuo mėsos. Po uragano nebuvo elektros, tad net ir ta likusi mėsa prie 30 laipsnių karščio sugedo. Teko kankintis iki tol, kol viena dieną išgirdom, kad vienoje vietinių karibiečių užeigoje, ne pačioje švariausioje, yra plovas su kalnų ožio mėsa – man akys nušvito! Tiesa, neilgam. Lėkiau išdegus akis, alkanu kūnu ir siela, bet mano nelaimei po tokios košės makalošės nusprendžiau – geriau kankintis kol parskrisiu namo. Be kita ko, visas maistas buvo normuojamas, apytuštės parduotuvės atsidarė tik po pusantros savaitės (jose nebuvo jokio šviežio maisto – jokių daržovių, vaisių, pieno produktų), tik sausas maistas. Sakyčiau, puikus metas dietai.
Vanduo. Gyvenant Lietuvoje ir maukiant trečią puodelį vandens iš krano net nepagalvotum, koks malonumas yra turėti neribotą kiekį švaraus vandens. Tą įvertinau tik tada, kai teko daugiau nei dvi savaites taupyti penkialitrius vandens bambalius – gyvenom septyniese ir nežinojom, kada namuose ar parduotuvėse atsiras vanduo, o nupirktas kiekis – ribotas, tad negali užsiversti stiklinės vandens kada tik nori. Tuo metu prausėmės, tualete vandenį nuleidinėjom, plovėm grindis bei rūbus su lauko baseine esančiu vandeniu, kuris uragano metu buvo maišomas su visomis šiukšlėmis iš eilės. Man nuo tokio vandens prasidėjo alergija – baisus veido bėrimas, bet tada labiausiai rūpėjo bent kažkiek gyventi įprastą gyvenimą, tad net toks purvinas ir smirdantis vanduo atrodė geriau nei nieko.
Uraganų ekspertai. Šitas bemaž geriausias punktas su išliekamąja verte! Išlikimo mėnesį, kai pro Karibus prasiaubė trys uraganai, daugelis mano pažįstamų, draugų bei šeima tapo tikri uraganų ekspertai, drįsčiau sakyti – netgi rimtesni profesionalai nei aš. Visi kaip susitarę man siųsdavo nuorodas į skirtingas svetaines, kur galima stebėti uragano judėjimo kryptį, greitį ir visus kitus reikalingus parametrus, kurie leistų įvertinti riziką. Net uragano Irmos naktį, kol internetas nedingo mūsų saloje, jie siųsdavo man „update“ (atnaujintą, - liet.) informaciją ir bandė raminti, kad viskas ne taip ir blogai, kol šią teoremą paneigė viską po kojomis draskanti gamta – skraidančios mašinos, dūžtantys langai, į namą besitrankantys išrauti medžiai ir dar velniai žino kas. Bet būti uragano ekspertu Lietuvoje ne taip ir blogai, tiesa?
Bent jau aš įpročio stebėti, kas vyksta su uraganais Atlanto vandenyne, nepraradau iki šiol. Visi uraganų ekspertai nutarėm, kad čia geriausia svetainė jų stebėjimui.
Praradimai. Aš nenoriu perdaug kalbėti apie žmones, kurie laikomi iki šiol dingusiais, tarp jų ir mūsų draugas, jachtos namų kaimynas Federico, kuris išplaukė gelbėdamas savo jachtą, bet iki šiol negrįžo, apie žmones, kurių namus, restoranus ar kitą turtą nuniokojo uraganas – tai liūdnos istorijos, kurias labai sunku priimti, kai jos tau pasakojamos į akis, o ne klausaisi per televizorių.
Bet buvo ir vienas labai simboliškas praradimas – palmė Hektoras.
Žmonės, kurie iš skirtingų pasaulio kampelių stebėjo online, kas darosi Švento Bartolomėjaus saloje uragano metu (kurioje buvau ir aš), pastebėjo, kad viena kamera yra nukreipta į konkrečią palmę. Pagal tos palmės linkį ir draskomus lapus jie sprendė, kokia situacija yra saloje, protinga, tiesa? Dar prieš nutrūkstant internetui uragano naktį, brolis mane bandydamas pralinksminti pasakojo apie šią palmę, kad internautai ją praminė Hektoro vardu. Kodėl tokiu vardu, nespėjau sužinoti, nes būtent tada, kai brolis jau „guglino“ vardo atsiradimo istoriją – internetas dingo beveik dvejoms paroms, o vėliau nebelabai ir rūpėjo, nes buvo svarbesnių dalykų. Tačiau praėjus kelioms dienoms po uragano važiavau į tą vietą ieškoti palmės Hektoro, nes internete mačiau, kaip visi dalinasi išgyvenusios palmės istorija. Tačiau tai buvo netiesa. Uosto vadovas man parodė, kad iš Hektoro teliko tik kelios šaknys… Likusios šaknies dalį parsivežiau į Lietuvą – kaip talismaną sau.
Kad ir kiek sukau galvą visus metus, niekaip nesugalvojau už ką gavau tokį iššūkį, bet visai neseniai pergalvodama uragano naktį supratau, kad bijau mirti ne dėl savęs, o dėl kitų, nes labai daug žmonių mane myli. Tai tatuiruotė ir bus žmonėms, kurie mane myli, apie jų rūpestį ir palaikymą.
Daugiau Beatričės tekstų skaitykite 197dienos.blog.