Vėliau, žinoma, tos pačios šeimininkutės išplaus indus: išskalaus kavos tirščius, iššveis puodelius, nušluostys ir sukraus į spintutę. Jei ne jos, kolegos vyrai tikriausiai nė nežinotų, kur tie puodeliai ir kava suslėpti. Bet nieko tokio – šeimininkutės visada šalia, jos nepraleis progos pasitarnauti.
Jie – kolegos. Vienodo rango. Net jei kažkuris aukštesnių pareigų – tos moterytės nesamdytos mazgoti indų ir vaišinti. Jos turi profesiją. Mokytojos, gydytojos, policininkės, teisininkės. Jos savo šaliai gali kur kas daugiau, nei tūpinėti aplink kolegas, bet vidinė tarnaitė, vidinė mama, vidinė šeimininkutė, o gal baimė, kad profesinėje srityje yra netikšos, neleidžia nurimti: apšokinėti vyrus, kartais – ir koleges moteris – pareiga. Juk vyrai – išvis puskvaišiai, negi patys kavos išsivirs.
Turiu pasakyti, kad vyrų kaltės čia nė lašo. Nevirtum kavos – pats išsivirtų ir dar išvirtų tau. Negi laikote juos tokiais kvaileliais, kuriems rišantis batraiščius reikia bijoti, kad nepasismaugtų? Neišsivirtų – nueitų ir nusipirktų. Nenusipirktų? Liktų negėrę, maža bėdos. Bet šeimininkutėms taip neatrodo – vietoje to, kad pasiruoštų ateinantiems darbams ar tiesiog pailsėtų, jos dirbs tarnaitėmis. Taip mokytojoms už mokinius kur kas svarbesnis pasidaro patarnavimas mokyklos direktoriui, o gydytojai už jos pacientą – valdingesnis kolega specialistas. Kai tavo profesija – kavos virimas ar valymas – viskas normalu. Gera, garbinga profesija. Būti tarnaite visur, kur atsirandi – liguista.
Ar kada nors šovė į galvą, kodėl sovietinio kirpimo diedai atvykę į kokią nors įstaigą pirmiausia kiša delnus kitiems vyrams, spaudžia rankas, bičiuliaujasi, tarsi nematydami moterų? Jie pratę, kad šios jiems indus mazgotų, kavos išvirtų, kai ateis laikas vyriškoms šnekoms. Ko jiems tas rankas spausti? Juk atėjo vyriškai pasikalbėti. O boboms dėmesio ir taip per akis – kovo 8-ąją gi tulpių privelka kiekvienas – nuo savivaldybės darbuotojo iki policininko, gal net kokią Rafaello dėžę išdidžiai ant stalo pastato: nuo mūsų, vyrų, jums, mūsų gyvenimo gėlės.
Ką, neteko matyti? Pamenu, kaip kažkadaise mokykloje nežinia dėl ko maliausi šalia mokytojų kambario. Išdidžiai atžingsniavo Kelmės meras, ūsuotas, kaip tikras socialdemokratas. Sukruto mokyklos vyrai – juk valdžia. Subėgo net raudoni iš tos garbės rankeles kaišiodami. O tada jau kavos, gal ko stipresnio.
Žinau, ne viena šituos šlykščius išsidirbinėjimus mačiau, neapgausit. Kartą kalbėjausi su moterimi chirurge. Ir ten tas pats – šeimininkučių ir ligoninėse užsiveisę. Ačiū joms už tai, kad moterims chirurgėms kelią tenka skintis alkūnėmis, nes užtrunka, kol išvėdini pasmirdusius įsivaizdavimus, jog nauja kolegė atėjo aprūpinti kitus šiluma, jaukumu ir naminiais pyragais. Kad skalpelio, o ne šluotos reikia.
Nemėgstu tų feministinių skiedalų ir ginčų, atidaryti moteriai duris ar ne. Netoleruoju mėnesinių nuotraukų socialiniuose tinkluose. Patikėkite, neturiu didžiulio noro iš arti ir ilgai tyrinėti net savųjų, todėl kraštutinių feminisčių išskyros mane domina dar mažiau. Apskritai – manau, kad kraštutinumai žmones priverčia kliedėti, vietoje to, kad gyventų gyvenimą.
Tačiau vyro ir moters teisių bei galimybių lygybė man yra akivaizdi. Moterys dažnai pamiršta, kad lygybė reiškia ne tik jų, bet ir vyrų teises. Moters teisę būti vertinamai taip pat, kaip vyrui, bet vyro teisę nenorėti jos išlaikyti ir galėti verkti į valias – taip pat, kaip moteriai. Lygybė. Lygybė darbo vietoje. Tai reiškia, kad moterims reikia užsiimti darbu bei mokslu, jei jos pasirinko tokią profesiją ir tokį kelią. Ne plovimu, kepimu ir rūpesčiu, o darbu. Reikia nustoti tingėti ir bijoti siekti kažko daugiau, nei kava ant viršutinės lentynos.
Pamenu, ankstyvoje paauglystėje, eilinį vėloką vakarą namo grįžo tėtis. Mama iš darbo grįžo, kaip visada, pirmiau, pagamino vakarienę. O tėtis, kaip visada, parėjo nusivaręs, kaip darbinis arklys. Toks jau jis yra: padirbęs ne pailsi, o dar padirba. Būdama vaikas niekaip nesupratau, kodėl turėdamas dvi laisvas minutes jis eina ir nušluoja kiemą.
Tąkart mama pasakė: „Įdėk tėčiui pavalgyti.“ Įdėjau. „Paduok šakutę“, paprašė. Išpūčiau akis ir paklausiau: „O tai jis rankų neturi?“ Mama pasakė, kad tada ji paduos. Aš dar kartą besivaipydama paklausiau, ar neturi rankų.
Mama paaiškino, kad tėvas dirba tiek, kiek dirba nedaug kas. O grįžęs niekada neprašo jokios pagalbos – nepadėtum žolės nupjauti, nupjautų pats ir neprašytų. Neužkurtum pečiaus – užkurtų pats ir nė cypt. Mama pasakė, kad įdėti tėčiui valgyti – yra mažiausiai, ką galiu padaryti.
Šiandien, atvykusi aplankyti tėvų, aš tėčiui kuo mieliausiai skutu bulves, pjaustau, minkau, čirškinu ir dedu į lėkštę. Atnešu šakutę, palaukiu, kol suvalgo ir paklausiu, ar nenori dar.
Mielai išplaunu jo lėkšę. Jis – mano tėtis. Jis dienomis ir naktimis arė, kad man viskas būtų gerai. Jo puodelį plauti man džiaugsmas. Nes jis manųjų išplovė tūkstantį ir vieną, nežinia, ar per gyvenimą spėsiu jį prisivyti.
Visi kiti gali išsiplauti patys. Patikėkite, gali. Imkite ir pagaliau savo pietų pertrauką paskirkite sau. Susikelkite kojas į viršų ir išgerkite kavos – pati viena ir pati sau. Tai jūsų laikas.
O jeigu ne, paprašysiu išplauti ir mano puodelį, jei nieko prieš. Vienu daugiau, vienu mažiau. Ačiū, dėkinga.
