Suprantame ir tai, kad nuoskaudos apkartina gyvenimą, skaitėme ir tai, kad nuoskaudų energija griauna mūsų sveikatą, gali sukelti ligas. Visa tai žinome, bet kodėl ne visada lengva imti ir atleisti? Nes atleidimas – tai procesas, kuris negali įvykti „iš reikalo“. Atleisti galime tik tada, kai noras tai padaryti kyla iš brandžių apmąstymų ir veržiasi iš pačių giliausių širdies klodų, tinklaraštyje rašo Ilona Tamošiūnienė.
Būna ir taip, kad mes sutinkame atleisti skubotai, nugirdę vieną ar kitą svetimą mintį, kad taip reikia daryti. Tačiau vien paviršinio noro tai padaryti dažnai nepakanka, nes tam, kad atleistumėm IŠ TIKRŲJŲ, reikia įdėti darbo ir pastangų, kurios neįmanomos, jeigu nėra suvokimo, vardan ko tai darome. Todėl PIRMASIS labai svarbus žingsnis – išsiaiškinti, ar esame pasiruošę atleisti, ar vis dėlto – dar ne…
Atleidimas – jūsų pasirinkimas
Net jeigu mes galvojame, kad atleisti esame pasiruošę, svarbu suprasti, kad sprendimas neatleisti – toks pat teisėtas pasirinkimas. Ir visai nesvarbu, ką apie tai galvoja mus supantys žmonės. Neatleisti – tai taip pat laisvė, kurią turi kiekvienas. Ir tegu ji susijusi ne su objektyviu vertinimu, o tik su mūsų interpretacijomis, bet mes turime tokią teisę – neatleisti. Neverta pasiduoti „tu privalai“, sklindančiam iš aplinkos. Neverta pasiduoti ir mūsų galvose kirbančiam „aš privalau“. Atleisti neįmanoma „iš reikalo“. Tik tada, kai ateina gilus suvokimas ir kai to prašo širdis, atleidimo procesas tampa įmanomas.
Duokite sau laiko
Blogas elgesys, nepriklausomai nuo jo trukmės, motyvų ir prigimties, sukelia gilius ir stiprius jausmus (baimę, įniršį, neapykantą, skausmą, gėdą, neviltį…). Dažniausiai mes juos nuslopiname, bet jų įtaka niekur nedingsta. Ir reikės laiko visa tai iškelti. Todėl dažnai dvasinės praktikos, siūlančios greitą atleidimą ir užsipildymą meile, nesuveikia. Ne todėl, kad jos blogos ar neteisingos. O todėl, kad mumyse nėra jokios tuščios erdvės, į kurią galėtumėm įsileisti meilę. Ką gali įpilti į indą, kuris iki pat viršaus užpildytas pykčiu, nuoskaudomis, skausmu? Todėl pirmiausiai teks išsivalyti visa tai, kas sukaupta. Ir tam reikės laiko.
Tai, ką jaučiate, paverskite žodžiais ir pripažinkite viską, kas jumyse yra. „Aš nekenčiu jų už tai, kaip jie elgėsi“, „man skauda“, „man gėda“. Tai būtinas žingsnis – iškelti į paviršių visas žaizdas. O jų mes turime skirtingai, todėl nėra vieno termino, per kurį turėtų įvykti atleidimas. Juk yra skirtumas tarp žmogaus, kurį skriaudė ir mušė, ir to, kurio kažkas nepalaikė jo siekiuose būti dailininku? Greičiausiai, jų žaizdos bus skirtingo gylio ir reikės skirtingo laiko joms užgyti.
Pajausti, o ne reikalauti
Savo esme atleidimas – gan narcisistinis veiksmas. Visų pirma, jis pakelia mus mūsų pačių akyse. Mes pasijuntame geresni, nei esame iš tikrųjų. Dėl to mes dažnai ir skubame atleisti, o tiksliau – suvaidinti atleidimą. Tačiau ir džiaugsmas, kurį patiriame atleisdami ne iš tikrųjų, būna trumpalaikis. Ir už jį tenka susimokėti, jeigu mums neužtenka kantrybės išgyventi tikro atleidimo.
Tam, kad išjaustumėm, ar esame pasiruošę atleisti, teks sugrįžti į savo istoriją, išgyventi visus vidinius konfliktus, prieštaringas emocijas ir nevienareikšmiškus norus. Ir gali būti, kad po to mes nuspręsime, jog nenorime atleisti. Koks bebūtų sprendimas, jis bus gimęs brandžiuose apmąstymuose ir mes jį priimsime kaip sąžiningą ir teisingą sau.
Gali būti, kad tai padės mums išsilaisvinti iš įkyrių minčių ir idėjų, galbūt mes liausimės savo gyvenimą kurti priklausomai nuo kitų žmonių. Bet kokiu atveju mes nustosime gyventi savo reakcijose, nustosime kovoti, nebeieškosime būdų atkeršyti ir nebelauksime, kad kažkas mums atlygins už skriaudas. Nes tai bus mūsų sąmoningas sprendimas.
Kas trukdo atleisti?
Nors ir pajuntame, kad atleisti vertėtų, bet labai dažnai tai įgyvendinti atrodo neįmanoma ir pirmoji galvoje užsisukanti mintis skamba kažkaip panašiai: „O kodėl aš turėčiau kažkam kažką atleisti? Jie juk iš tiesų pasielgė bjauriai, o aš – ne Motina Teresė, kad visiems viską atleisčiau.“ Nežinau, kaip kam, bet man sunkiausia buvo atleisti savo Tėvams, nes kažkur manyje gyveno tikėjimas, kad būtent jie kalti dėl to, kas vyko mano gyvenime. Juk jie buvo pirmieji ir pagrindiniai, suformavę manyje visa tą komplektą ne visai tinkamų dalykų.
Jie elgėsi bjauriai, tai kodėl aš jiems turėčiau atleisti? O kodėl turėčiau atleisti savo buvusiam vyrui, kuris mane išdavė? Arba tiems, kurie mane apgavo? Kodėl? „Nesu šventoji, kad atsukčiau antrą skruostą“. Pasiteisinimų atrasdavau pačių įvairiausių ir įdomiausių, kad tik nereikėtų atsisukti į tą temą ir iš naujo išgyventi to skausmo. Na ir kas, kad jau žinojau, jog nuoskaudos niekur nedingsta ir savaime neišgaruoja, jos kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi ir pavirsta nepakeliamu svoriu, blokais, trikdančiais energijos judėjimą, atimančiais laimę, gyvenimo džiaugsmą ir tapo juodai-baltą gyvenimo paveikslą, kuriame baltos spalvos ne taip jau ir daug.
Toks pasipriešinimas yra normalus. Ir tikrai nesu vienintelė tokia, kuriai sunkiai sekėsi įgyvendinti atleidimo idėją, nes atleidimas – tikrai ne pats lengviausias užsiėmimas, kurio metu tu vėl iš naujo išgyveni visą tą skausmą, kurį išgyvenai kadaise. Na, o kas nori sąmoningai save skaudinti? Niekas. Bet vieną dieną supratau, kad pasirinkimo nebėra ir jeigu noriu judėti pirmyn, teks nusimesti tą sunkų akmenų maišą, kurį ant pečių velkuosi per gyvenimą. Sekantis klausimas – kaip? Ir tuomet paaiškėjo, kad sprendimą atleisti ir tikrąjį atleidimą skiria ne vienas klaidingas įsitikinimas ir puokštė interpretacijų. Tad pažvelkime, kokie dažniausi įsitikinimai mums trukdo atleisti.
1. Mums atrodo, kad privalome atsilyginti už tai, ką mums padarė
Kaip galime nenubausti to, kuris mus įskaudino? Prisimenate, kad skausmas sukelia norą keršyti, norą, kad skriaudikas išgyventų tai, ką išgyvenome mes?
Taigi, ką daryti? Gyvenimas – tai ne varžybos, kurių tikslas – laimėti bet kuriuo atveju. Ir pasirinkimas visuomet paprastas – arba eikvoti laiką, kuriant vendetos planus, arba priimti savo skausmą ir pradėti rūpintis savo gyvenimu. Pradžiai, valios pastangomis – jeigu tau skauda, pasielk kitaip, nei esi įpratęs. Tu negali žinoti, kodėl tie žmonės pasielgė būtent taip, kaip pasielgė. Viskas, ką tu apie tai galvoji – tik tavo interpretacijos, bet ne tiesa. Jie elgėsi taip todėl, kad tau to reikėjo ir to reikalavo tavo gyvenimo scenarijus. Ir jie negalėjo padaryti kitaip. Tiesiog pamėgink pažvelgti į situaciją iš kitos pusės – be kaltinimų, be pretenzijų. Pamėgink pamatyti, kaip tu padarei taip, kad tave įskaudino. Žiūrėk į faktus, o ne į savo mintis apie tai.
2. Mums atrodo, kad atleisdami kitiems mes išduodame save
Savo principus, įsitikinimus, savo tiesas. Ir mes nenorime pasiduoti kovos už „teisybę“ lauke. Bet ir čia pasirinkimas paprastas: nori būti teisus ar laimingas? Ką pasirinksi? Toliau bėgioti iškėlus kardą ir įrodinėti, kad jie su tavimi pasielgė neteisingai, ar sustoti ir pamėginti pamatyti, kad tavo tiesa – tai ne jų tiesa, ir todėl visi esate vienodai teisūs. Visada yra mažiausiai dvi pusės, kurias vertėtų pamatyti arba bent jau pasistengti tai padaryti. Dar kartą – jie taip pasielgė ne todėl, kad norėjo tave įskaudinti, jie taip elgėsi todėl, kad tą akimirką kitaip nemokėjo.
3. Mes negalime paleisti praeities ir nematome, kad jos nebėra
Ji baigėsi. Numirė. O tu vis dar bandai ją atgaivinti ir diena iš dienos darai jai dirbtinį kvėpavimą. Žaizda kraujuoja ir tu neleidi jai sugyti, kasdieną ją draskydamas vis iš naujo, o kad nebūtų labai lengva – dar ir druska pabarstai. Gali būti, kad tau atrodo, jog vieną dieną tas, kuris tave sužeidė, atšliauš pas tave ant kelių, maldaudamas atleidimo, ir tavo žaizda sugis savaime, nepalikdama nei pėdsako. Bet taip galvodamas, tu tiesiog atsisakai išgyti. Skausmas tapo tavo dalimi – kaip smegenys, plaučiai ar inkstai – ir tau baisu jo atsisakyti, nes kai atsisakysi – nežinai, kas bus. Bet kol naršai skaudžiuose praeities įvykiuose, tu pasmerki save nuolatinei kančiai.
4. Mes turime klaidingą viltį, kad praeitis gali būti kitokia
Atleidimas – tai ne trintukas, kuris ištrins visus kažkada nutikusius įvykius. Jis nepanaikins to skausmo, su kuriuo gyvenai, ir per akimirką neužpildys tavo gyvenimo džiaugsmu ir taikia ramybe. Tai – kelias, kurį teks praeiti. Tu suprasi, kad viskas jau pasibaigė, dulkių kamuolys slūgsta, o tai, kas sugriuvo, jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Tu pripažinsi, kad jokie stebuklai negali atlyginti patirtos žalos. Ji tiesiog yra. Galbūt tai buvo neteisinga ir tavo gyvenimu prasinešęs uraganas nebuvo labai švelnus su tavimi, bet tu niekur nedingsi ir tau teks gyventi tuose griuvėsiuose, ir palengva viską statyti iš naujo.
5. Mums atrodo, kad atleidimas reikš, jog išnyks faktai, bylojantys apie netinkamus jų poelgius
Tai nereikš, kad dabar tau reikės su jais draugauti, bendrauti ar juos pamilti. Tai reikš, kad tu priimi faktą, jog jie paliko tavo kraujuojančioje širdyje pėdsakus. Ir tau teks gyventi su tais pėdsakais ir visais tenai esančiais randais. Tu nebelauksi, kad jie ištaisytų savo klaidas ir padarytų tavo gyvenimą tokiu, koks jis buvo. Tu tiesiog gydysies žaizdas, valysi purvą ir gyvensi toliau.
6. Atleidimas nereikš, kad nugalėjo blogo jėgos
Tai reikš, kad pradedi kurti naują tiesą, kurioje nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Tu pakilsi iš griuvėsių ir priimsi sprendimą neleisti praeities skausmui atimti iš tavęs laimės.
7. Mums atrodo, kad atleidimas parodys mūsų silpnumą
Atleisti – tai nereiškia pasiduoti ir nuleisti rankas. Tai reiškia pasiduoti, bet eiti pirmyn.
Atleisti – verta. Vardan savęs ir savo gyvenimo, aiškiai suprantant, kad jiems visiškai neįdomu, ar jiems bus atleista. Atleisti verta tam, kad aplankytų neapsakomas lengvumo pojūtis, sustiprėtų vidinė ramybė, būtų daugiau džiugių akimirkų, nebeliktų skausmingų reakcijų į praeities įvykius ar žmones, kad pasikeistų reakcijos į dabarties įvykius.
Atleisti, tai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir nusimesti svetimos kaltės nešulį.
Labai svarbu! Tu turi atleisti dviems žmonėms: pirmas – tas, kuris tave įskaudino – atleisti ne formaliai, o iš tikrųjų (tikrumas atpažįstamas iš to, kad nustoja skaudėti), be to, atleisti reikia ne todėl, kad jis prašo atleidimo, o todėl, KAD TAU TO REIKIA.
Antras – reikia atleisti sau, nes pasąmonė visą laiką kala, kad jeigu tave paliko (iškeitė, apgavo ir t.t.) – tai tu esi nevykėlė, per prasta, neverta ir panašiai. Abiems žmonėms reikia atleisti bendrai, kadangi tavo atminties žaizdoje tiedu asmenys yra kartu.
Daugiau Ilonos tekstų skaitykite www.drasagyventi.lt