Kodėl ji apvilkta krikšto suknele? ...stebėjosi į svečius užsukusi Giminės Moteris.
Nes visus kitus drabužėlius reikėtų vilkti per galvą... – teisinausi, mintyse keikdama naujagimių drabužių gamintojus: atgrubnagiai, neišmanėliai, kaip galima tą gležną galvytę grūsti pro tokią siaurą 
apykaklę?!

Giminės Moteris atlaidžiai nusijuokė ir paguldžiusi Zyliukę ant lovos švelniai tarė:
Eikš, parodysiu, kaip ją rengti...

Tuomet pajutau didžiulį palengvėjimą ir supratau, kad, nepaisant motiniškų instinktų, man reikės pagalbos, patarimų žmogaus – 
autoriteto, į kurį kilus klausimų galėčiau kreiptis. Bet tada dar nenujaučiau, kaip viskas bus painu!

Norinčių patarti netrūko:

...Standžiai ją suvystyk. Kūdikiai gimdoje neturi daug vietos judėti, todėl po to suvystyti jaučiasi saugiau, ramesni.
...Nuo pirmos dienos migdyk vaiką atskirame kambaryje. Tai geriausia, ką gali padaryti dėl savo santuokos.
...Nevystyk to vaiko, čia bobučių prietarai. Leisk jai justi savo kūną, judėti.
...Geriausia su vaiku miegoti vienoje lovoje. Taip sinchronizuosis jūsų hormonai ir tada prieš žindymą abi pabusite vienu metu.
...Miegojimas su vaiku vienoje lovoje didina SKMS tikimybę.
...Apkarpyk jai nagučius.
...Nekirpk nagų, per maža. Užmauk kumštines pirštinėles, kad nesusidraskytų veiduko.
...Pirmojo gimtadienio proga nuskusk galvytę plikai. Suaugusi padėkos ...ataugs triskart stipresni plaukai.
...Reikia vaikams duoti arbatėlių ir mėsytės. Su visokiais moderniais išsigalvojimais įvarysi jai mažakraujystę...
...Nenešiok ant rankų tiek daug, įpratinsi, paskui visada norės. Vaikai moka manipuliuoti.
...Vaikai niekada nemanipuliuoja. Jie tiesiog turi poreikius, o ne užgaidas. Ignoruoti verkiantį vaiką – tai tas pats, kas sakyti jam: „Tu man nerūpi.“
...Jeigu šįkart leisi jai laimėti, ji žinos, kad gali taip elgtis ir kitą kartą. Palik vieną išsibliauti, ir kitą kartą bus ramu.
...Kaip suprasti, neduodate jai saldainių?!
...Nuo pliaukštelėjimo per užpakalį dar nė vienas vaikas nenumirė.
...Galbūt ji neklauso todėl, kad šiek tiek sutrūkinėjęs judviejų emocinis ryšys?

Nuo Giminės Moterų iki praeivių gatvėje – rodėsi, visas pasaulis geriau už mane žino, kaip būti to vaiko motina. Vyresni amžiumi, turtingesni patirtimi ar vaikų skaičiumi, geranoriškai nusiteikę prašalaičiai prekybos centro kasų eilėje, smalsios kaimynės, interneto komentatoriai ir feisbuke po dešimties metų atrastos klasiokės – visi jautė pareigą pasakyti, kas geriausia mano dukteriai. Mobilioji programa telefone kasdien siuntė „naujienas“: „Sveikiname!!! Tavo kūdikiui šiandien sukako keturi mėnesiai. Tokio amžiaus vaikai išmoksta rankytėmis sugriebti daiktus.

Paguldyk savo mažylį ant kilimėlio su virš jo kabančiais žaisliukais ir stebėk progresą. Sėkmės!“ Tokie pranešimai nesąmoningai vertė mane jaustis stebimai, kėlė paiką pasididžiavimą, kai Zyliukė ko nors išmokdavo dar prieš ateinat programėlės pranešimui, ir varė į neviltį, kai kartais ji atsilikdavo nuo „statistinio vaiko“ raidos kalendoriaus. Galiausiai tą programą ištryniau ir socialiniuose tinkluose užblokavau visus įkyrius patarėjus. Tačiau atgavusi ramybę savo virtualybės ekranuose, aš vis dar nežinojau, kuriais autoritetais galiu kliautis realiame 
gyvenime...

Nuo Giminės Moterų iki praeivių gatvėje – rodėsi, visas pasaulis geriau už mane žino, kaip būti to vaiko motina.

Vieną dieną amerikietė Giminės Moteris pareiškė, kad laikas apsukti automobilio kėdutę taip, kad Zyliukė sėdėtų veidu į priekinį stiklą: „Jau didelė mergaitė, jos kojos per ilgos atbulai sėdėti...“ Aš mačiau Youtube vaizdo įrašą apie kaklo slankstelių traumas, kai vaikai sėdi automobilinėse kėdutėse atsisukę priekiu, mačiau, kad taip sėdint vaikams keliauti automobiliu yra daug pavojingiau nei atbuliems... Bet kas tas mano Youtube prieš Giminės Moters išmintį? Giminės Moteris susikaupusi skaito ant kėdutės šono anglų kalba parašytas instrukcijas... „Kiek ji sveria?“ – klausia žiūrėdama į mane pro akinių viršų.

– Taip ir maniau! – cakteli liežuviu. – Va, Zyliuke, dabar viską matysi kaip ir visi. Kaip tau bus smagu! Jau didelė mergaitė, juk... – metamas reikšmingas žvilgsnis į neišmanėlę vaiko motiną.
Mano vyras paklusniai persega priekiu apsuktos kėdutės diržus. Zyliukė išties labai patenkinta tabaluoja kojomis, Giminės Moteris aiškiai atgavusi vidinę ramybę dėl iškankintos anūkės komforto; važiuojame visi linksmi į dar vieną kelionę po Havajų apylinkes, ir turbūt tik man vienai širdyje kirba nerimas – nereikėjo persukti tos nelemtos kėdutės.

Sėdžiu ant galinės sėdynės, pati be saugos diržo, dairausi pavojų kelyje ir mintyse modeliuoju visas įmanomas avarines situacijas, jose regiu save kaip antžmogiškų galių turinčią supermoterį, kuri avarijos atveju lyg būdama nesvarumo būsenos pakimba ore, abiem rankomis nuo atatrankos švelniai prilaikydama Zyliukės galvytę.

Matyt, nejučia rankomis iš tiesų prilaikau dukters kaktą, nes girdžiu vyrą klausiant:
– Brangioji, tau vėl lengva paranoja?
– Rašytojos smegenys... – sakau nervingai sukikendama. Zyliukė sukikena kartu. Bet iš Giminės Moters ir vyro veidų, matau, kad jiedu manęs nesupranta.
– Tai toks reiškinys, toks mąstymo būdas, – aiškinu. – Skaičiau apie tai kažkokiame straipsnyje internete. Matot, iš pradžių maniau, kad man vienai taip. Ir kaip palengvėjo sužinojus, kad tokių žmonių yra daug! „Rašytojo smegenys“ – savotiškas apsėdimas, kai nuolat, kartais tiesiog nesąmoningai galvoje kuri visokius scenarijus... ne tik savo fikciniams kūriniams, bet ir gyvenime. Pavyzdžiui, pamatau praviras garažo duris...

Pirmąkart mama

Na, ir jūs manytumėte, kad tiesiog iš vakaro pamiršote jas uždaryti. Bet aš iš karto įsivaizduoju mūsų garaže apsigyvenusį benamį, Vietnamo karo veteraną nupjauta koja. Naktimis jis miega mūsų garaže, dieną slepiasi katilinėje, o kai mūsų nebūna namie, atslenka į virtuvę ir valgo iš visų stiklainių ir plastikinių indelių pakabindamas tik vieną šaukštą – kad nepamatytume, jog mąžta maisto. Į visus stiklainius kiša tą pati savo aplaižytą šaukštą, va, matote, dabar jums bepasakodama dar ir išsiaiškinau, kodėl pas mus šaldytuve pelija uogienės. Tai nuo jo seilių bakterijų! Bet blogiausia yra tai, kad gali būti, jog tas karo veteranas fronto linijoje dirbo radistu ir mūsų automobilyje yra įtaisęs klausymosi aparatūrą – kad žinotų, apie ką kalbamės ir kada grįšime namo. Taigi, jeigu dabar jis mus išgirdo, tai vos grįžusius visus nužudys, pasiliks sau tik Zyliukę ir gyvens su ja mūsų name, apsimesdamas jos seneliu, gal net visai neblogai užaugins. Vietoj pasakų vakarais seks jai šiurpias karo istorijas, ir mergytė bus laiminga, kol vieną dieną po mango medžiu atkapstys mūsų griaučius, ir tada...

– Sustabdyk automobilį! – prašo Giminės Moteris, aiškiai susinervinusi. Skubu jai paaiškinti, kad jokio vienakojo veterano mūsų garaže nėra, kad čia tik kvailas pavyzdys, kvaila istorijų kūrėjos smegenų iliustracija.

– O jeigu jis ir klausytųsi, juk visą laiką mašinoje grojo muzika – 
nieko šiaip ar taip neišgirstų, – bandau raminti. Bet susirūpinusi Giminės Moteris man prieš nosį atkiša savo išmanųjį telefoną su trumpąja žinute: GERIAU LŪŽUSI KOJA NEI MIRĘS VAIKAS.

– Mes turime atsukti kėdutę atgal! Šitaip sėdėti, pasirodo, yra labai pavojinga. Aš atsiprašau, nežinojau. Matai, mano dukra parašė žinutę, ji matė tokį vaizdo įrašą internete... – greitakalbe beria Giminės Moteris ir mes sustoję šalikelėje tučtuojau persegame Zyliukės kėdutę į pradinę padėtį.
Mažylė pyksta vėl pasodinta atbula, spardo sėdynės atlošą, Giminės Moteris balsiai dūsauja murmėdama, kad „šiais laikais viskas taip greitai kečiasi“, o aš tylomis pykstu ant savęs, eilinį kartą pasidavusi senamadiškam vyresniųjų autoritetui. Atrodo, visada reikia kliautis savo galva, ir bus ramu, bet čia koją pakiša pasitikėjimas kitų metams bėgant įgyta išmintimi – Giminės Moterys, užauginusios šitiek vaikų, anūkų, kas gi aš prieš jas – be penkių minučių senmergė su pirmagime ant rankų?

Šis automobilinės kėdutės epizodas puikiai iliustruoja mano santykį su vyresniąja karta vaikų auginimo klausimais: jie lyg ir turėtų žinoti daugiau, kartais net pati apsigaunu, patikėdama, kad žino, tačiau iš tiesų tik iš pagarbos linkčioju galva klausydama jų patarimų, nesiginčiju ir tyliai darau savo, prieš tai, aišku, būtinai viską paguglinusi. Kad man pačiai reikės atrasti pusiausvyrą tarp tradicinės medicinos, senolių išminties ir kasdien naujausiais mokslinių tyrimų srautais tvindančios modernybės, supratau dar pirmosiomis dukters gyvenimo dienomis. Kiekvieną akimirką teko priimti sprendimus, galinčius turėti įtakos tolesnei mergytės gyvenimo raidai: ar lašinti ką tik gimusiam naujagimiui į akis eritromicino? Nelašinant padidėja konjunktyvito rizika.

Atrodo, negalėjau spręsti tik kokiu oru kvėpuoja mano vaikas. Visa kita – pradedant maistu ir baigiant išsilavinimu – turėjo idėjinį atspalvį bei dešimtis savo tiesa įsitikinusių proponentų. Kaip žmonės anksčiau užaugindavo savo vaikus be interneto?

Ar leisti naujagimiui vitamino K injekciją kaip prevencinę priemonę nuo hemoraginės ligos? Žinoma, yra ir šalutinis poveikis... Kokį kremą nuo šutimo geriausia naudoti? Vienkartinės sauskelnės kenkia aplinkai ir jose yra į šlapimą reaguojančių chemikalų... Kokiais skalbimo milteliais skalbti Zyliukės drabužius? Pas kurį pediatrą norite registruoti savo dukrą? Jei sutinkate skiepyti nuo gripo, pasirašykite čia, kad klinika neatsakinga dėl galimos alerginės reakcijos į vakciną. O kaip dėl hepatito B ir tymų? Maitinsite košelėmis ar taikysite baby-led weaning metodą? Taikysite eliminacijos komunikacijos ar Jamie Glowacki siūlomą tuštinimosi ant puoduko metodą? Valdorfas ar Montessori? Meluosite dukrai apie Kalėdų Senelį, Velykų zuikutį ir dantukų fėją, ar elgsitės su ja kaip su sau lygia ir atskleisite tiesą? Tradicinė mokykla ar namų mokymas? Jums labiau prie širdies prieraiši tėvystė ar Ginos Ford auklėjimo principai?

Atrodo, negalėjau spręsti tik kokiu oru kvėpuoja mano vaikas. Visa kita – pradedant maistu ir baigiant išsilavinimu – turėjo idėjinį atspalvį bei dešimtis savo tiesa įsitikinusių proponentų. Kaip žmonės anksčiau užaugindavo savo vaikus be interneto? Čia prisimenu blogiausią vaikystės žiemą, kai dešimtą savo gyvenimo Kalėdų rytą atbudau išmarginta keistų raudonų spuogų. Tada mama, pristūmusi kėdę prie lubas siekiančios sekcijos, nuo viršutinės lentynos vieną po kitos kėlė storas, raudonas, auksinėmis raidėmis puoštas tarybines enciklopedijas ir, versdama tais laikais dar apdulkėti nespėdavusius puslapius, ieškojo atsakymo, kol pagaliau rado: „Vėjaraupiai“, – 
tarė lygindama nespalvotą spuogą nuotraukoje su jau beveik iki kraujo nukasytu maniškiu.

Per didelė pasirinkimo įvairovė varo į neviltį. Žinoma, galima idealizuoti, romantizuoti, sakyti, kad „anais laikais viskas buvo paprasčiau, ir vaikai augdavo sveikesni“. Tačiau jau nebegaliu apsimesti nežinanti visų pasirinkimo galimybių, o žinodama apie jas – 
nepasidomėti, kas geriausia mano vaikui. Taip nejučia, tikrindama faktus internete, įsitraukdama į virtualius mamų forumus ir vis dažniau pro ausis praleisdama Giminės Moterų patarimus, pajutau, kad senoji karta iš tiesų netenka autoriteto. Keisti laikai, kai pagalvoju, juk tūkstančius metų motinos perduodavo savo dukroms žinias apie kūdikių priežiūrą, kol staiga XX amžiaus moterys visiškai susipainiojo tarp reklamos bukletų, medicinos klaidų, krikščioniškojo mokymo ir naujausių psichologijos madų tendencijų...

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

2015 m. aš stoviu su kūdikiu ant rankų informacijos pertekliaus akistatoje ir nors, atrodo, galiu akimirksniu pasiskaityti apie rečiausias pasaulio ligas ir bet kuriuo paros metu konsultuotis su online nuolat budinčiais specialistais, galiausiai tenka pripažinti žinių srautą esant neaprėpiamai didelį: visų faktų negaliu nei patikrinti, nei atsekti jų pirminio šaltinio. Nepriklausomi tyrimai internete, supermamų forumai, knygos, žurnalai, per televiziją kalbantys gydytojai – dėl viso to tiesos ir sąmokslo teorijų ribos susilieja lyg akvarelė spalvinimo knygutėje, ir net tokie svarbūs gyvenimo aspektai kaip vaikų skiepai, paradoksalu, tampa ne išsilavinimo ir informacijos prieinamumo, bet tikėjimo klausimu. Būtent tikėjimo, nes nebeaišku, kas yra kas: abejose stovyklose gausu įtakingų visuomenės veikėjų, viešai savo nuomonę reiškiančių medikų, mokslinių straipsnių, tėvų, liudijančių apie lemtingas savo patirtis.

Zyliukės pediatras – vidutinio amžiaus linksmas japonas. Jis mėgsta linksminti vaikus pūsdamas muilo burbulus ir kaskart mažylei peršalus išrašo amoksicilino. „Kad negalavimas nepersimestų į ausų arba plaučių uždegimą. Better safe than sorry. Geriau būti atsargiems, nei po to gailėtis“, – sako jis ir visada primena, kad naudodamiesi prekybos centrų vežimėliais ar skrisdami lėktuvu būtinai rankenėles ir paviršius nuvalytume drėgnomis antibakterinėmis servetėlėmis. „Nes mikrobai visur! Mikrobai!“ Pirmus kelis sykius paklusniai girdžiau savo metukų dar neturėjusią sloguojančią duk-
rytę antibiotikais. Mergaitė spjaudėsi, verkė, girdoma per prievartą apsivėmė. Betgi daktaras liepė! Kol suvokiau, kad ir šis sprendimas iš tiesų priklauso tik nuo manęs... Kad niekas kitas, tik tėvai turi spręsti, kas geriausia jų vaikui, net jei kartais tai reikštų nepaklusti gydytojo nurodymams.

Tas pats japonas pediatras primygtinai siūlė maitinti Zyliukę mėsa ir pažadėti, kad pati nevirsiu jai jokių tyrelių, bet pirksiu jas iš parduotuvės. „Namie virtos gali būti nesterilios“ – buvo pagrindinis gydytojo argumentas. Iš pradžių ketinau dairytis kito gydytojo, bet galiausiai nusprendžiau ieškoti kompromiso. Zyliukę skiepijam visais privalomais skiepais, bet kartais atsisakome skiepyti nuo gripo. Vis dar vežame peršalusią dukrytę į tą pačią kliniką ir kiekvieną kartą iš gydytojo kabineto išeiname su amoksicilino receptu rankose. Vaistų dėl visa ko nuperku visada, bet neskubu jų girdyti vaikui, palaukiu dar porą dienų ir jei per tą laiką mergaitės sveikata pagerėja, vadinasi, antibiotikų ir 
nereikėjo.

Negirdėti tiek medikų patarimų, tiek ir savo Giminės Moterų choro reikia drąsos ir patikimo informacinio pagrindo.

Negirdėti tiek medikų patarimų, tiek ir savo Giminės Moterų choro reikia drąsos ir patikimo informacinio pagrindo. Kartais iš tiesų tvirtai jausdavausi dėl savo priimtų sprendimų, kaip antai mūsų šeimos vegetarizmo – nes ir asmeninė patirtis, ir mokslas šiuo klausimu vienareikšmiškai yra mano pusėje. Tačiau dažnai kildavo ir abejonių. Dėl skiepų. Dėl pasirinktų auklėjimo metodų.

Dėl to, ar dukra visada privalo dalytis žaislais su kitais vaikais? Motiniškas instinktas urgzdavo, pritardamas Zyliukės šaižiai kartojamam „mano!“, tačiau viršų imdavo žaidimų aikštelėje tarp mamų nusistovėjęs etiketas... Dėl sviesto: pati vengdama pieno produktų ir žinodama apie jų kenksmingumą žmogaus sveikatai, kartais tuo suabejodavau prisiminusi save, vaikystėje pas močiutę tiesiog rankomis valgydavusią šaldytuve sustingusio sviesto gabalėlius... „Ir nieko man nuo to neatsitiko“ – tariau ir leidau Zyliukei daryti tą patį; įsivaizduodama, kad sviestas jos vaikystei suteiks panašų skonį į manosios, nors tai ir prieštaravo teorinėms žinioms... Dėl saldumynų. Dėl miegojimo vienoje lovoje. Dėl animacinių filmukų. Dėl santykių su tomis moterimis, kurių vaikai man nepatiko. Nutiko visiškai priešingas dalykas, nei tikėjausi: kuo ilgiau buvau mama, tuo daugiau klausimų man kilo.

Lengviausia viskas atrodė, kai Zyliukė dar plasnojo mano įsčiose. Vaikų auginimas, tuomet maniau, yra pats paprasčiausias dalykas. Aiškiai žinojau savo principus ir buvau griežtai apsibrėžusi savuosius „niekada“ ir „visada“.


...Mano vaikas niekada nevalgys saldainių.
...Mano vaikas niekada nevalgys greito maisto – gruzdintų bulvyčių, picų ir panašaus mėšlo.
...Mano vaikas niekada nesiožiuos prekybos centre. Taip elgiasi tik nemokšų tėvų vaikai...
...Aš niekada nerėksiu ant savo vaiko. Visada galima susitvardyti ir susitarti gražiuoju...
...Mano vaikas nežiūrės televizoriaus ir nežais kompiuterinių žaidimų.
...Mano vaikas dievins daržoves.
...Naudosiu tik daugkartines sauskelnes ir nuo pusantrų metų išmokysiu savo vaiką tuštintis į puoduką.
...Mano vaikas neatsikalbinės ir nemeluos.
...Mano vaikas niekada netrenks man per veidą.

O taip! O ne... Vos dukrai gimus mano požiūris apsivertė aukštyn kojomis. Instinktai pasirodė dešimteriopai stipresni už troškimą disciplinuoti: iškart guldžiau Zyliukę pas save į lovą, žindžiau pagal jos norus, nuolat, net miegančią, laikiau ant rankų, nors ir abejodavau: Ar aš bloga mama, jeigu mes nesilaikome griežto režimo, o miegas ateina kada panorėjęs? Nešioti ant rankų ar nenešioti? Duoti tų saldainių ar neduoti?

Kol protas nerimo keldamas nesibaigiančius klausimus, tūkstant-
metė širdyje gyvenanti pirmykštė promotė tik romiai šypsojosi, kartais vis sušnabždėdama: M Y L Ė K. Ir vis tiek, matyt, norėdama pati sau paaiškinti savo elgesio motyvus, pradėjau ieškoti kokios nors mano motinystės stilių pateisinančios teorijos. Mano kelionė po literatūros tėveliams pasaulį prasidėjo nuo antropologės Jeann Liedloff knygos „The Continuum Concept“.

Knyga, pripažinta vaikų vystymosi literatūros klasika, parašyta dar aštuntajame dešimt-
metyje, tačiau nuo to laiko kūdikių raidos etapai juk nė kiek nepasikeitė. Autorė joje lygina vakarietiškus kūdikių auginimo metodus su „laukinės“ Pietų Amerikos makiritarių genties žmonių požiūriu į tėvystę. Iš pirmo žvilgsnio visa tai pasirodė jau kažkur girdėta, skaityta, gal net nuvalkiota – na taip, visi mes žinome, kad atokiose džiunglėse gyvena daugybė skirtingų genčių, laimingų, karingų, vienose vyrauja matriarchatas, o kitose auga neverkiantys vaikai ir pan.

Bet tos gentys atrodo tolimos, nerealios ir neapčiuopiamos, kaip ir tokių straipsnių autoriai, kurie patys dažnai turbūt romantizuoja savo tyrimo objektus. Tačiau Liedloff dėstymas – nuoseklus, gilus, akademiškas, vietomis vaizdingas. Pavyzdžiui, autorės teigimu, nuo heroino priklausomi žmonės, įsimylėjėliai, vienas kitą vadinantys „mažiuku“, – tai vis nuo kūdikystės užsilikusio motinos glėbio ilgesio pasekmė.

Dėl to, žinoma, galima ginčytis, bet knyga būtent tuo ir pasirodė nuostabi, kad skatino mąstyti, diskutuoti ir svarbiausia – 
visiškai pateisino mano instinktyvų troškimą niekada nepaleisti savo kūdikio iš rankų. Pagrindinė „The Continuum Concept“ mintis, jog pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiui yra gyvybiškai reikalingas nuolatinis motinos fizinis artumas bei žindymas pagal poreikį – 
tai yra ne kūdikio lepinimas ar „gadinimas“, bet evoliucinis žmonių rasės lūkestis, kuriam neišsipildžius vėliau prasideda psichologinės problemos.

Jean Liedloff iš esmės prieštarauja kitai visame pasaulyje garsiai vaikų priežiūros specialistei Ginai Ford, devynių knygų autorei, iš kurių didžiausią populiarumą pasaulyje pelnė 1999 m. pirmą kartą išleista „The New Contented Little Baby Book“. Šios knygos es-
mė – naujagimio treniravimas gyventi pagal griežtą dienotvarkę, taip suteikiant ne tik stabilumo tėvų gyvenimui, bet ir mažyliui labai reikalingas elgesio ribas. Ford tėvams pataria vakarais migdant mažylį vengti akių kontakto su juo, rytais padėti vaiką ant šalto paviršiaus, kad visiškai išsibudintų, ir mano, kad nieko blogo kokią valandą kūdikį palikti vieną kambaryje išsiverkti.

Gina Ford, vienų tėvų giriama už praktiškai puikiai padedančią vaikų auklėjimo metodiką, dažnai yra ir kritikuojama, nes jos požiūris kai kam primena gyvūnų dresūrą, atrodo radikalus, bejausmis. Paradoksalu, tačiau abi mano minimos autorės – tiek disciplinuotoja, buvusi slaugė Gina Ford, tiek ir prieraišumo teorijos šalininkė Jean Liedloff – niekada pačios netapo motinomis. Klausimą, ar pati negimdžiusi moteris gali iki galo suprasti ir išgyventi motiniškus jausmus, paliksiu atsakyti kitiems. Tačiau, nors neturėjo praktinės patirties, šios moterys yra vienų didžiausią įtaką vaikų auklėjimo literatūroje turėjusių kūrinių autorės.