Štai mažiau nerimo būtų visai priimtina. Įdomu, kas iš mūsų nejaučia nerimo? Tiesiog nevalia praleisti tiek nuostabių progų pasikankinti – dėl savų sprendimų, dėl vėluojančių troleibusų, dėl darbo, dėl atlyginimo, dėl blogo oro, dėl savos ir mums brangių žmonių sveikatos, dėl vaikų ateities, dėl Lietuvos ateities, dėl emigracijos, dėl naujų rinkimų…
Vos nerimo priežastys atgula ant popieriaus, paaiškėja, kad dalį jų lengva ranka gali iškart išbraukti iš sąrašo ir iš galvos. Tačiau ir keletas likusiųjų pakankamai graužia gyvenimą…
Šioje vietoje iš atminties iššoko žavingas F. Skoto Fitzgeraldo laiškas dukrai, tuo metu laiką leidusiai vasaros stovykloje. Būtų stipru, jei tokius laiškus tėčiai dažniau rašytų dukroms. Tačiau meno jėga ir privalumas – sukurtus dalykus galima ir savaip įsivaizduoti, ir savintis.
Taigi, 1933 m. tėtis F. Scott Fitzgeraldas laiške vienuolikametei dukrai išdėsto, dėl ko verta jaudintis (nedidelis sąrašas) ir dėl ko – visiškai neverta (daug daugiau pozicijų).
Pavyzdžiui, neverta jaudintis dėl to, ką žmonės galvoja apie tave. Neverta jaudintis dėl praeities ir ateities, dėl sėkmės ir nesėkmės, nebent esi dėl to kalta. Neverta jaudintis dėl tėvų, uodų ir nusivylimų.
Verta galvoti, pataria garsusis tėtis, apie tai, kiek aš esu geras, palyginti su savo amžininkais. Dar – ar aš suprantu apie žmones, ar galiu su jais bendrauti? Ir dar – ar bandau padaryti savo kūną naudingu instrumentu, ar to nepaisau?
Išmintinga. Nesvarbu, kiek tau metų, tokį laišką gauti norisi. Bet grįžkime prie minėtos knygos. Ji mane užkabino atsitiktine citata:
„Mūsų gyvenimas yra vidurkis penkių žmonių, su kuriais mes praleidžiame daugiausia laiko.“ Mhm… Gal jau ir laikas revizuoti penketuką?
Knyga patraukia. Bene svarbiausia knygos dalis – dešimties sakinių metodas smegenų perprogramavimui. Metodą sustiprina penkios paprastos taisyklės kaip organizuoti savo minčių eigą. Jei laikomasi instrukcijų, gyvenimas neišvengiamai krypsta teigiamon pusėn.
Mintys, sako autorius, yra garsinis procesas; juk mąstydami dažnai girdime savo balsą. Kad įsitikintume, tereikia penkis kartus pakartoti mintyse pozityvų sakinį ir stebėti pojūčius.
Mums sunku negalvoti neiginiais. Esame įpratę neigti ir tą prisimename. Kiekviena jau buvusi mintis leidžia susidaryti neuroninei jungčiai. Faktas, kad dauguma jau galvotų minčių yra su neiginiais, gali mums būti naudingas. Galime jį keisti.
Kitas svarbus priminimas – nebeįsiklausome į savo nuojautas. Nuojautos, sako knygos autorius, yra pasąmonės garsiakalbis. Per nuojautas mūsų psichika mums siunčia signalus keisti gyvenime tai, kas mums senokai nei tinka, nei patinka. Signalai gali būti staiga sulėtėjusi koncentracija, nenoras veikti, be pagrindo atsiradęs liūdesys, taip pat skrandžio, žarnyno sutrikimai, suprastėjęs regėjimas, alergijos, herpis…
Knyga originalo kalba išleista 2017 m., lietuvių k. – 2018 m. Jos turinys moraliai nepasenęs, minimi tyrimai pakankamai nauji. Tekstas orientuotas į skaitytoją, vertinantį aiškų, neperkrautą akademine terminija pasakojimą.
Reziume: bent dalis įsisavintos informacijos pagerintų mūsų kasdienio gyvenimo kokybę. Autoriaus žodžiais, „mes neturime pasveikti, kad gyventume svajonių gyvenimą; turime gyventi svajonių gyvenimą, kad pasveiktume.”
