Galbūt todėl ši autorė ir sulaukia didelio populiarumo. Noriu pasidalinti ištrauka iš jos interviu žurnalui „Ms.Magazine“, kuriame yra „perlų“, vertų būti atspausdintais ir pakabintais pačioje matomiausioje vietoje.
Šį patarimą aš gavau iš gerokai vyresnės moters-dailininkės.
Tada man buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų ir aš skundžiausi jai, kad nespėju užsiimti kūryba. Dirbu trijuose darbuose, gyvenimas baisiai sudėtingas, gyvenu su daugybe kaimynų, turiu visą krūvą reikalų, o aš noriu rašyti ir būtų gerai, kad man niekas netrukdytų, tačiau niekaip nerandu tam laiko. Kantriai išklausiusi mano verkšlenimų, ji patylėjo ir paklausė:
– Ko esi pasiruošus atsisakyti, kad gyventum tą gyvenimą, apie kurį tariamai svajoji?
Svarbiausias žodis buvo „tariamai“…
Mano viduje viskas sukilo. Aš net įsižeidžiau. Ką reiškia „tariamai svajoju“? Aš? Juk visi žino, kad rašymas man yra pats svarbiausias dalykas gyvenime!
Ji tęsė:
– Kodėl tu apsimeti, kad rašymas – pats svarbiausias dalykas gyvenime, jeigu visas tavo gyvenimas priklauso kitiems darbams ir tikslams?
Kol aš stengiausi atgauti kvapą, ji vėl mane atakavo:
– Pavyzdžiui, tu dirbi trijuose darbuose. O koks serialas tau labiausiai patinka?
– „Sopranai“.
– Na, išeina taip, kad tu turi laiko sekti Sopranų gyvenimą, bet neturi laiko gyventi savo gyvenimo? Šiandien tu nutrauki sutartį su televizijos tiekėju.
Aš tylėjau.
– Kokiame bare lankaisi su draugais? Pamiršk jo pavadinimą! Koks žurnalas tau labiausiai patinka? Viskas, tu jo nebeskaitai!
Ir man patinka jos patarimai. Juose nėra iliuzijų pavadinimu „tu gali gauti viską, ko tik nori“. Negali. Tai, ką tu darai kiekvieną dieną, yra tavo gyvenimas. Ir jeigu kasdienybėje tu nerandi laiko savo svajonei, vadinasi, yra svarbesnių dalykų.
Vienintelis būdas susigaudyti savyje – liautis save apgaudinėti. Paroje yra dvidešimt keturios valandos.
Kas man svarbu, o kas – ne?
Tik atsakius į šį klausimą, galima atrasti jėgų ir laiko tapti kažkuo. Tapti savimi.
Tapkite ne daiktavardžiu, o veiksmažodžiu
Neseniai į savo seminarą pakviečiau bičiulį, poetą Marką Nepo. Jis pasakė: „Tapkite ne daiktavardžiu, o veiksmažodžiu“. Būtų jis tai pasakęs anksčiau, kai aš rašiau knygą apie kūrybą! Būtinai būčiau įtraukusi šią citatą ir papasakojusi apie ją tai, ką galvoju.
O ką aš apie ją galvoju? Įprastai savo kūrybinius ketinimus mes apibūdiname daiktavardžiu. Aš – rašytoja. Bet daug svarbiau tapti veiksmažodžiu: aš rašau. O tai reiškia – mažiau dėmesio skirti sau ir daugiau – savo veiksmams.
Kur iškeliauja jūsų gyvybinės jėgos? Ši be galo vertinga, riboto tiražo, šventa žmogiškoji jėga. Kam jūs ją eikvojate šiandien?
Nebūkite rašytoju. Rašykite!
Nebūkite dailininku. Tapykite!
Markas teisus: svarbu ne tai, kaip jūs save vadinate, o tai, ką jūs savimi darote. Ir tegu pasaulis vadina jus taip, kaip jam šauna į galvą.
Kaip išmokti rizikuoti?
Man sako, kad aš esu ryžtinga ir įkvepiu kitus. O taip pat dažnai manęs klausia: ką daryti tiems, kurie bijo rizikuoti? Ne kiekvienas gali tapti laisvai samdomu darbuotoju ir keliauti po pasaulį. Kaip pasiryžti ir surizikuoti?
Aš galvoju, kad kartais neryžtingumo rizika yra gerokai didesnė, nei nesėkmės rizika. Mano bičiulis Rob Bell sako: „Nėra jokio saugumo. Vis mes pilnamečiai, tad pasakysiu tiesiai: rytojus nėra garantuotas nei vienam“.
Būti žmogumi – ypatingai pavojinga. Skristi visata ant žemės rutulio, kur bet kurią sekundę tau gali nutikti bet kas. Bet tai ir reiškia – būti žmogumi.
Kartais neįmanoma rizikuoti, nes tam tiesiog nėra jėgų. O kartais – tenka rizikuoti, nors to ir neplanavai. Bet atsisakyti rizikuoti – savaime yra labai didelė rizika. Tai rizika nugyventi gyvenimą gynybinėje būsenoje, praleisti galimybes išvysti pasaulį, nesusipažinti su įdomiais žmonėmis. Juk gyvenimas – tai nuolatinė rizika. Nėra nieko, ką gali žinoti iš anksto.
Vien tik galimybės ir rizika.
Prieš zikuodama, aš visada rimtai savęs paklausiu: o kokie dar yra variantai? Ir jeigu kiti variantai man netinka, aš rizikuoju.
Lailas laisvei
Vieną dieną facebook’o paskyroje aš parašiau: „Pavargau įrodinėti savo gerumą. Atėjo laikas laisvei.“
Pastebėjau, kad moterys dažnai stengiasi būti malonios, geros, patogios. Tiksliau, mums būdingas noras įrodyti, jog mes būtent tokios ir esame. Ir pirmiausia – įrodinėjame tai pačios sau.
O įrodinėjame be reikalo.
Būkime sąžiningi: niekas iš mūsų nenori kenkti kitiems. Na, nebent koks sociopatas. Bet dabar mes kalbame ne apie jį.
Mes laisvi daryti tai, ko mes norime. Tai, kas suteikia mums laisvę, džiaugsmą, įkvėpimą. Tai, kame nėra ketinimo pakenkti. Žinoma, kažkam mes būtinai užminsime ant uodegos. Ir mums užmins. Bet juk niekas neturi ketinimo pakenkti.
Ir nereikia stengtis būti geresne savęs versija.
Nereikia nagrinėti savo sprendimų ir veiksmų per mikroskopą, iš dvidešimties skirtingų požiūrio taškų, bandyti išsiaiškinti „ar gerai aš pasielgiau“ ir kaip tai atrodė kitiems. Sutaupytas jėgas galima skirti daug mielesniems užsiėmimams: žavėtis, kurti, domėtis, mąstyti, auginti, džiaugtis.
Laisvė – skirti dėmesį tam, kam aš galiu padaryti įtaką.
Laisvė – tai ši diena ir artimiausia valanda.
Laisvė – tai žmonės, su kuriais aš noriu būti.
Laisvė – tai veikla, dėl kurios aš jaučiuosi gyva.
Štai tokia mano laisvė.
Ką reiškia žodis „egoistas“?
Moterys, turinčios drąsos skirti laiko sau, kartais vadinamos egoistėmis. Mandarinų (Šiaurės Kinijos) kalboje žodis „egoistas“ turi dvi reikšmes.
Pirmoji: daryti tai, kas tau yra naudinga.
Antroji: būti godžiu ir kaupti daiktus.
Mūsų, vakariečių, suvokimu žodis „egoistas“, deja, apjungia abi šias visiškai skirtingas reikšmes. Iš kur pas mus atsirado ši beprotiška idėja, kad darydama tai, kas man yra svarbu, aš kenkiu kitiems?
Nebijokite daryti to, kas jums naudinga. Žmonės netampa monstrais, užsiimdami svarbiais, įkvepiančiais, įdomiais dalykais. Atvirkščiai. Pas juos daugėja jėgų ir noro būti naudingais kitiems. Ir būtent tokia yra eilės tvarka.
Sizifą reikia įsivaizduoti laimingu
Pas mane dažnai ateina jauni rašytojai. Aš jiems siūlau savęs paklausti: „Ar ir toliau rašytum, jeigu niekas neskaitytų?“
Jeigu atsakymas teigiamas, iš jų bus geri rašytojai. Jeigu ne – jų laukia daug kančios. Jeigu vertė yra tik tame, kaip tavo tekstą priims kiti, be kančios neapsieisi.
Albert Camus rašė: „Sizifą reikia įsivaizduoti laimingu“.
Bet kuris dailininkas, rašytojas, bet kuris kuriantis žmogus eikvoja daugybę jėgų tam, kad ridentų savo akmenį į kalną. Iš ryto tas akmuo vėl guli kalno papėdėje. Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Kiekvieną dieną.
Ir klausimas ne apie tai, kaip pasirinkti gyvenimą be akmenų ir kalnų, klausimas apie tai, koks akmuo jums patinka taip stipriai, kad jūs sutiksite ridenti jį į kalną? Kuris akmuo jūsų? Pasirinkite patį įdomiausią akmenį.
Ir jeigu jūs man pasiūlysite rinktis tarp nesėkmingos rašymo dienos ir bet kurios kitos sėkmingos veiklos, aš pasirinksiu rašymą. Nes man patinka mano akmuo.
Todėl palauskite savęs: ar jums įdomus jūsų akmuo?
Ir jeigu taip – puiku, jums viskas pavyks.
O jeigu ne – pasirinkite kitą. Įdomesnį.