Atsinešdavo kiekviena po skanėstą, gerdavo obuolių sultis iš Tymo turgaus ir kalbėdavosi apie gyvenimą. Tiesiog taip įprato – papasakoti bent vieną savo pastarųjų savaičių epizodą. Paprastai kalbos skiedė ir taip skystus įvykius, jų nebuvo daug.
Tą rytą Mona atlėkė iš namų su savo metinuke dukra, vyresniuosius du palikusi močiutėms. Angeliško veido mergaitė klapsėjo pavargusiomis akimis, be perstojo zyzė ir tampė mamos drabužio raištelius. Mona garsiai kalbėjo ir juokėsi su ašaromis akyse. Kalbėdama intensyviai kramtė mėtinę gumą ir supo jos klubą apžergusią suirzusią Smiltę. Ilgo, žemę siekiančio sijono palankais Mona šlavė medines palėpės grindis, palikdama ant jų plunksninių debesų piešinius. Dija taip užsižiūrėjo į tą sutrikusios moters vaizdą, kad kelis kartus turėjo perklausti, ko nebuvo nugirdusi. Sakinys po sakinio dėliojosi įvykių mozaika…
Pasirodo, Monos vyras išvyko į eilinę poros dienų komandiruotę. Ji, likusi viena su vaikais, užsiėmė namų ruoša ir vakare, kaip įprasta, nuėjo miegoti. Anksti paryčiais ji pabudo nuo klaikaus baladojimo į duris. Tai kaimynai iš apatinio buto skubėjo pranešti, kad pas juos namuose nuo lubų varva vanduo.
Monos butas iki pusės blauzdų užpiltas karštu garuojančiu vandeniu. Vandens avarinė, klykiantys vaikai, plaukiojantys nauji kilimėliai iš „Ikea“, šoko ištikto vyro balsas telefono ragelyje… Trūko vamzdis. Išjungta elektra.
Lyg to būtų maža, ji, važiuodama pas savo anytą, atbuline eiga, dar nespėjusi išvažiuoti iš namų kiemo, kliudė mopedo vairuotoją. Policija, protokolai, verkianti vaikų močiutė ir devintą ryto internetinės krautuvės pristatyti maisto produktai visai savaitei į skęstančius namus.
Mona keliais reisais vežė daiktus, maistą ir vaikus anytai. Važiavo taksi, nes pati prie vairo sėsti nebedrįso. Vanduo namuose išsiurbtas, elektros tiekimas atnaujintas, kambariuose pukši drėgmės rinktuvai. Draugės vienbalsiai nutarė, kad viskas susitvarkys. Taip atsitinka. Jos tai vadino nelemtomis aplinkybėmis, gyrė Moną už didvyriškai atlaikytus sunkumus ir svarstė, kada bus galima grįžti su vaikais į namus.
Tą dieną draugės buvo susikeitusios vaidmenimis. Įžvalgi ir pragmatiška Ingrida tylėjo ir laukė eilės – tos pasakojimo vietos, kurioje ji galėtų pasidalyti savo patirtimi ir paaiškinti situaciją.
Bet ilgai nesulaukė progos, nes vaikai, trūkę vamzdžiai, buities rūpesčiai nebuvo jos tyrinėjimų laukas. Tiesą sakant, Ingrida akimirką pajuto tiesiog tobulą moterišką gailestį. Kai krūtinkaulį nudiegia šaltis, darosi truputį sunku kvėpuoti, o neigimas suspaudžia smilkinius. Taip ji pastarąjį kartą jautėsi, kai besilaukianti sesuo netyčia sudaužė tris lentynas čekiško porceliano. Stovėdama tarpduryje ir žvelgdama į ašarojančią seserį, tada ji pasijuto labai panašiai. Guosti žmonių ji nemokėjo.
Dija, vis įterpdama „Jėzų“ arba „šūdą“ į Monos ritmišką pasakojimą, tą dieną buvo tiesiog paskendusi savo mintyse. Kaip visuomet graži, aristokratiškai trapi ir be progos iškilminga. Ji stovėjo, dilbiu įsirėmusi į veidrodį ir savo laikysena skleidė teatrinę dvasią. Neramiai banguojantis draugės monologas užliejo visą palėpę.
– Tai užtvankos, – tyliai pakartojo Mona ir prigludo prie savo snūduriuojančios mažylės. Tai buvo trečias jos vaikas, gimęs iš antrosios santuokos.
Daug metų iki motinystės atostogų ji dirbo tekstų kūrėjos darbą didelėje reklamos agentūroje. Rimuodavo eilutes apie išparduodamas sauskelnes, rašydavo antraštes lauko reklamoms arba laiškus su vertingais pasiūlymais lojaliems prekybos centro pirkėjams. Būtent ten ji išmoko dramatizuoti. Išsunkti kraujo lašą iš čiužinio, ant kurio miega vargšė namų šeimininkė, ir pabaksnoti pirštu: pirk naują arba mirk.
Monai patiko tos švelnios manipuliacijos gražiais besišypsančiais veidais, į kurias ji be vargo įtraukdavo tikslines vartotojų grupes. Pretekstą sukurdavo ji pati drauge su klusniais projektų vadovais ir įnoringais klientais. Darbe ji jautėsi daug stipresnė nei namuose, kur sunkiai sekėsi grumtis su vienatve. Vaikai pilnatvės jai nesuteikė. Garsiai ji niekam to nesakydavo, tačiau jautė nuolatinę kaltę prieš savo du sūnus.
Penkerius metus gyveno išsiskyrusi ir kantriai laukė savo laimės. Su antruoju vyru Algiu susipažino kolegės gimtadienyje. Prieš trejus metus vėl ištekėjo, tik jau Civilinės metrikacijos skyriuje.
Vienintelė bažnytinė santuoka buvo išeikvota. Prieš metus gimė dukra Smiltė. Algis dirbo eksporto vadybininku vienoje Lietuvos įmonėje. Dažnai vykdavo į komandiruotes tvirtinti sandorių ir vesti derybų.
Šiek tiek jaunesnis už ją, bet jie susitiko pasirengę bendram naujam gyvenimui – tuo ji buvo tvirtai įsitikinusi. Mona puikiai žinojo, ką ji gali duoti geriausio būtent Algiui. Tai kėlė jos pasitikėjimą savimi būnant su savo vyru. Tačiau su dideliu sielvartu Monai teko pripažinti, kad šeimoje ji netenka to, dėl ko anksčiau galėjo būti tokia tikra: domėjimosi šeimos bendru gyvenimu.
– Aš turiu vieną versiją. Man atrodo, žinau, kodėl taip atsitinka. Aš tikrai žinau, kad tai nėra atsitiktinumai. Nelemtos aplinkybės, kaip jūs sakote. Tai dėsningumas. Tai ženklas. Arba neišvengiamybė.
– Koks ženklas, Mona? – Ingridai nepatiko, kur link pakrypo kalbos.
– Ar jūs kada nors susimąstėte apie tai, kad moterys yra skystoji substancija? Moterys visą gyvenimą ašaroja, varva. Taškosi arba trykšta. Mes iš vandens. Mes vanduo. Moterys gimsta kaip versmės. Mūsų esmė yra tekėti, veržtis ir lietis, nes tik taip galime išpildyti savo gyvenimą. O ką aš darau? Esu tramdoma, ribojama. Mane nuolat varžo aplinkybės arba žmonės. O aš, bijodama pasirodyti nevertinga ir niekam nenaudinga egoistė, tik dar uoliau blizginu vonios veidrodžius. Aš iš vandens, mes visos iš nesuskaičiuojamų milijardų vandens molekulių. Mes esame atominė energija, kuri mus sprogdina iš vidaus, jei tik neleidžiame jai tekėti!
Aš seniai jaučiau, kad dūstu namie. Dabar mane namai išplovė patys velniop. Tai ženklas – aš jums sakau! Vamzdžiai sprogsta. Užtvankos griūva anksčiau arba vėliau. Taip nebeįmanoma! Kas aš? Kur dingo mano tapatybė? Aš namų dulkė, aš čiužinių erkė! Dirbau mėgstamą darbą, gyvenau visavertį gyvenimą, bendravau, keliavau, vaikščiojau su draugėmis į vyninę.
Aš rašiau, aš kūriau eiles mylimajam net sėdėdama ant virtuvinės taburetės ir pjaustydama obuolius! Netekau vieno didžiausių malonumų – kurti, rašyti! Iki gerklės susitvenkusi pareiga, su kuria užmiegu kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą keliuosi. Daugiau nieko. Tuštuma. Taip nebenoriu gyventi. Išsisėmiau.
– Bandyk kitaip tuomet.
– Juokaujat? Negaliu! Vaikai, vyras, snargliai, kosuliai, neplauti indai… Sorry, jūs abi nežinote, ką tai reiškia. Ar bent įsivaizduojate, ką reiškia dirbti su kūdikiu po pažastimi? Ir ne tik dirbti – mano sijonas ne šiaip toks ilgas. Jau metus slepiu savo apžėlusias kojas. Aš neturiu laiko depiliuotis! Man ir jūsų manikiūrai yra kosmosas. Nėra kada. Iki kūrybos man dar taip toli! Bent pora metų, – konstatavo žvelgdama į snaudžiančią dukrą.
– Tu mane stebini. O Algis? Ar ne dėl jo krausteisi iš proto prieš penkerius metus? Sakei, kad atradai naują gyvenimo prasmę kartu su juo. Svajojai apie naujus namus, apie bendrą kūdikį. O vaikai? Tu pusę metų gėrei folio rūgštį ir prašei, kad melsčiausi už tavo ovuliaciją. Ar meilei vietos tavo istorijoje dar yra? – teatrališkoji Dija bandė dar labiau graudinti ir taip susijaudinusią Moną.
Tačiau Dija savo žodžiais siekė neįmanomo. Ji bandė sugrąžinti į praeitį savo draugę ir pastatyti ją prieš tuomet išgyventus jausmus lyg prieš ištapytą drobę, savo pačios emocijomis tirštai išmargintą paveikslą.
Priešais, mediniais pečiais įsirėmę į sienas, stovėjo tvarkingai išsirikiavę Dijos paveikslai. Pilkos nebylios dėmės.
– Turbūt, tačiau meilė yra dar viena mane stipriai varžanti aplinkybė.
Dija užtilo. Užtilo visos. Žvelgė į miegančios mergaitės ramybę, kol Ingrida lyg vasaros stovyklos vadovė paragino prisiimti atsakomybę.
– Sudėtinga, kai reikia derinti šeimą ir saviraiškos poreikį. Tačiau tavo sprendimas buvo būtent toks? Taip, man pačiai netenka spręsti panašių problemų ir sprogdinti namuose vamzdžių. Tačiau drįstu daryti banalią prielaidą, kad tu atsigausi po poros metų, kaip ir pati sakai.
Čia Dijai pagailo Monos ir ji kukliai ištarė paguodos klausimą, nors pati žinojo, jog į jį nėra jokio atsakymo, o galbūt ir negali būti.
– O gal atrasi savo būdą, kaip manai?.. Aš irgi ieškau. Šiandien pirmą dieną į namus ateina dirbti slaugė. Nusprendžiau, kad be pagalbos neišsiversiu.
„…savo būdą, kaip manai?“ – su šia fraze, skambančia kūne lyg tuščiame nuotekų vamzdyje, Mona iškeliavo namo. Kelių žodžių klausimą ji karpė, preparavo, vartė ir iki pat vakaro kankino save.
„Savo būdą“ – galbūt reikėjo ieškoti ne būdo, kaip veikimo rūšies ar principo, bet tikrosios savasties. „Būdas – tai įgimta mano pačios esmė, kurią seniai esu pametusi skalbinių dėžėje“, – taip svarstydama Mona pajuto dėkingumą draugėms už nedidelį postūmį.