Prieš rašydama apie draugystės ypatumus, atlikau nedidelę apklausą – kelių žmonių prašiau apibūdinti, kas yra draugas, ir gavau tai, ko tikėjausi: žmonės tiksliai žino, kas yra tikras draugas, kokiomis savybėmis jis pasižymi ir ko iš jo tikėtis. Štai keli atsakymų variantai:
• Draugas – žmogus, kuris visapusiškai dalyvauja tavo gyvenime, kaip ir tu jo.
• Draugas – tai žmogus, besidalinantis su tavimi savo tikslais, džiaugsmais, nesėkmėmis; žvelgiantis į priekį, kritikuojantis ir pagrindžiantis kritiką; pastebintis tavo klaidas ir trūkumus, bet toleruojantis ir patariantis.
• Tai artimas žmogus, kuris tave supranta, su juo gali dalintis gyvenimu.
• Tai sielos bičiulis, kuriam esi toks pat svarbus kaip pats sau. Jo požiūris į gyvenimą ir malonumus labai panašus, su juo gera būti, nesvarbu, kokios esi nuotaikos!
• Turėti draugą – tai turėti savo gyvenime žmogų, kuris tave puikiai pažįsta ir su kuriuo bėgant laikui neprarandi bendrystės ryšio. Nei atstumas, nei pasimatymų dažnumas nesvarbu – tu žinai, kad jis šalia ir kad tu jam rūpi, tad kiekvieno susitikimo lauki su dideliu nekantrumu.
Teoriškai aišku. O praktiškai? Iš tiesų tokių draugų pasitaiko retai. Tie, kuriuos vadiname draugais, dažnai nė iš tolo į tokius nepanašūs. Apie savo draugus pasakoja Regina:
Kalėdos... Vėl prasėdėjau viena namuose prie televizoriaus. Užsidegiau žvakę. Taip linksmiau... Niekas nepaskambino ir net žinutės neparašė, o juk tiek draugų, atrodo, turiu. Esu tokia reikalinga, kai reikia vaikus prižiūrėti, savo firminį tortą iškepti ar išklausyti, paguosti. Telefonas netyla. Ir vis dėkoja, sako, ir ką mes be tavęs darytume, tu geriausias mūsų draugas (įdomu, kodėl draugas, o ne draugė. Šunis taip vadina...). O per šventes ir pamiršta. Žino juk, kad gyvenu viena, viena švęsiu, bet pamiršta. Taip liūdna... Juk žinau – praeis tos šventės ir vėl tapsiu draugu. Ir vėl prašys padėti. Aš neatsisakau – geriau taip, negu išvis užmirštų...
Regis, miela, paslaugi moteris, tad kodėl jai su draugais taip nepasisekė? Jie tai pamiršta, tai prisimena, tai draugauja, tai nebe... Abejingi savanaudžiai! Ar tikrai jie vadintini draugais? Panašu, kad ne. Kaip tuomet juos vadinti? Ko reikia, kad draugiški santykiai taptų draugyste? Kaip pačiam būti vertam tikro draugo vardo?
Gilinantis į draugystės fenomeną aiškėja, kad įgyti draugų – sudėtingas procesas, kad draugai neatsiranda vien todėl, kad mums jų reikia.
Draugystė, kaip ir meilė, yra kuriama, auginama, jos nusipelnoma. Turėti tikrą draugą – didelė dovana ir didelis paties žmogaus vidinės brandos pasiekimas. Vadinasi, jeigu nori turėti tikrų draugų, pirmiau pats turi toks tapti.
Grįžkime prie anksčiau pateiktų draugo apibūdinimų ir juos apibendrinkime: draugas – tai artimas, patikimas, atviras, dėmesingas, sąžiningas, priimantis žmogus. Nėra lengva būti draugu? Labai dideli reikalavimai! Kad būtum geras draugas, turi turėti daug vidinės jėgos. Ne veltui Vedose sakoma, kad draugystės santykiai priskiriami dvasingumo sričiai, daug reikalaujantys, bet ir daug duodantys.
Tam pritaria ir šiuolaikiniai psichologijos mokslo tyrimai: žmonės, suradę sielos bičiulį, kuriam galima patikėti savo paslaptis, jaučiasi pripažinti ir įvertinti. Net tiems, kurie apsimeta, kad jiems tai nerūpi, iš tiesų svarbu būti pripažintiems.
Štai pastebėjimas iš praktikos: ištikimų, tikrų draugų turintys žmonės rečiau išgyvena vienatvės, nereikalingumo jausmus, labiau pasitiki savimi, netgi geriau save pažįsta. Visa tai rodo, kad tikro draugo svarbą žmogaus gyvenime sunku pervertinti.
Atrodytų, argi sunku susidraugauti? Lengvai susirandame bičiulių, bendraminčių, turime su kuo paplepėti ar smagiai praleisti laiką. Patiko žmogus, susitinki, pasikalbi, nueini kur nors kartu, pasveikini su gimtadieniu – ir jau draugas. Draugystė, kaip ir meilė, prasideda tarsi savaime, be ypatingų pastangų. Pajunti draugiškumą žmogui, ir tiek...
Bet kaip įsimylėjimas dar nėra meilė, taip ir draugiški jausmai – dar ne draugystė. Psichologai yra atlikę nemažai tyrimų ir išsiaiškinę, kad draugiškumui rastis pakanka kelių išorinių veiksnių:
• Geografinis ir/ar funkcinis art(im)umas. Žmonės linkę susidraugauti, jei arti vienas kito gyvena, kartu mokosi, dirba toje pačioje įmonėje, lankosi tame pačiame sporto klube, dirba tą patį darbą, buvo vienoje klasėje, grupėje, lankė tą patį darželį ar net stato automobilį toje pačioje aikštelėje, tai yra turi tai, kas juo sieja. „Kai esu toli nuo to, kurį myliu, myliu tą, kuris arti“, – rašo amerikietis dainų tekstų autorius Yipas Harburgas. Tyrimas (Borns- tein R. F. (1989, 1999)) parodė, kad tai paprasčiausia ekspozicija, tai yra matyto, pažįstamo atpažinimo efektas: pirmenybę teikiame tam žmogui, kurį matome dažniau, jaučiamės jį labiau pažįstantys, todėl imame palankiau vertinti. Kita vertus, žmogiška, kad mums patinka tie, kurie labiau susiję su mumis pačiais, su kuriais turime vienokio ar kitokio bendrumo. Psichologijoje tai vadinama implicitiniu (neišreikštuoju) egoizmu arba šališku palankumu.
• Fizinis patrauklumas. Pasak Aristotelio, žmogaus grožis yra įtaigesnė rekomendacija nei geriausias rekomendacinis laiškas. Ir net jei stengiamės nevertinti vienas kito pagal išorę, daugybė psichologinių tyrimų rodo, kad išvaizda yra svarbus, draugišką nusiteikimą skatinantis veiksnys. Psichologų teigimu, čia veikia fizinio patrauklumo stereotipas – pasąmoninis įsitikinimas: kas gražus, tas ir geras.
• Suderinamumas. Žmonės linkę pasirinkti draugus, kurie jiems patrauklūs ir dera pagal kitas ypatybes: intelektą, socialinę padėtį, pajamas, būdo bruožus, vertybes ar idėjas. Kuo kito žmogaus pažiūros panašesnės į mūsų, tuo patrauklesnis šis žmogus mums atrodys. Įdomu, kad populiaraus teiginio, esą žmones traukia priešybės, mokslininkai vis dar neįrodo. Tyrimai atskleidžia ką kita – traukia panašumas. Amerikiečių psichoterapeutas, šeimos terapijos pradininkas Carlas Whitakeris tvirtina tą patį: „Partneriai poroje yra visiškai tapatūs.“ Skiriasi tik savybių pasireiškimu: vienas iš poros reiškiasi atvirai, kitas – slaptai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie agresiją, ar draugiškumą.
• Abipusė simpatija. Mes linkę susidraugauti su tais, kuriems patinkame.
• Emocinė ar patyriminė nauda. Mums patinka būti su tais, kuriuos siejame su maloniais išgyvenimais ar įvykiais, su tais, su kuriais gera, ramu, smagu arba kurie primena mus mylintį artimą žmogų ar kitą draugišką asmenį.
Užtenka palankių aplinkybių, kad kiltų draugiški jausmai kitam žmogui. Kaip matome, asmeninių pastangų tam reikia nedaug. Važiuoji kas rytą į darbą tuo pačiu autobusu, po savaitės nusišypsai, dar po kitos pasisveikini, paskui užkalbini. Ir jūs jau pažįstami, žiūrėk, jau ir bičiuliai. Bet ar draugai?
Sakoma, kad norėdamas sužinoti, kiek turi draugų, apsižvalgyk pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu. Ar bent vienas iš tavo vadinamųjų draugų yra šalia? Ne vienas žmogus pasakoja, kad draugai staiga dingsta vos tik sunkiai susergi, vos tik tave palieka vyras, netenki darbo ar pajamų. Draugai išnyksta kaip miražas. Ir tai nenuostabu, nes dažniausiai draugiškumo inspiruotas artumo jausmas yra iliuzinis, paskatintas paviršinių aplinkybių.
Nelinkėčiau šitaip rinktis draugų. Pirmiausia draugais nereikėtų vadinti bičiulių ir draugiškai nusiteikusių pažįstamų, kurie jums pavydi.
Pavydas – labai įdomus ir paslaptingas jausmas. „Draugai“ jį slepia po įvairiomis kaukėmis: globėjiškumo, pataikavimo, sentimentalumo, įkyrumo, netgi rūpinimosi, nuolankumo, noro padėti, tariamo geranoriškumo. Kad ir kaip gražiai būtų pateikta, pavydus bičiulis lengvai išsiduoda nemokėdamas pasidžiaugti draugo sėkme ar pergale.
Todėl ir sakoma, kad tikras draugas ne tik nepalieka nelaimėje, bet ir džiaugiasi kartu. Įsivaizduokite, kad jūsų bičiuliui pasisekė, jis išlaikė egzaminą geriau už jus, buvo paaukštintas tarnyboje, susirado puikią merginą, ir jei visa tai matant jūsų širdis susigniaužia ir staiga suvokiate, kad iš tiesų jums tas nelabai patinka, žinokite, tai – pavydas.
Kad pavydas kalba jūsų bičiulio lūpomis, galima suprasti iš jo kandžių pašaipėlių (humoro nebesupranti?). Taip pat jūsų adresu žarstomų priekaištų ir kritikos: skiri jam per mažai dėmesio; į kiną eini ne su juo; užtari žmogų, kuris jam nepatinka... Tokios ir panašios pretenzijos reiškia viena – vartotojišką santykį, t. y. tu priklausai tik man vienam.
Šiuo atveju savo „draugui“. Be savinimosi, pavydintis draugas gali prašyti paskolinti pinigų, jei nuspręs, kad jūs uždirbate daugiau, tyčiotis iš jūsų naujo pomėgio dėl to, kad pats jaučiasi nebe toks įdomus, ir niekuomet nepasidžiaugs jūsų sėkme ar originalia idėja. Pavydi draugė būtinai sukritikuos jūsų vaikiną, „neturės laiko“ padėti ruoštis egzaminui, nepastebės jūsų naujos šukuosenos, ypač jeigu ji jums tinka, ir nuvertins jūsų kelionės įspūdžius todėl, kad pati niekur nėra buvusi.
Pokalbis su drauge
– Tai vėl trankysies po pasaulį? Kur dabar?
– Į Italiją važiuosiu, labai laukiu. Bus ir poilsis, ir retritas. Man labai patinka suderinti du dalykus vienoje kelionėje.
– Ko taip toli? Nidos nebeužtenka?.. Taigi neseniai ten kažkur buvai, ko vėl važiuoji?
– Na, važiuoju... Rudenį gal traukiam kartu į Graikiją?
– Aš tai ne! Tiek pinigų kelionėms negaliu švaistyti...
Kur keroja pavydas, nelieka vietos atvirumui, pasitikėjimui, vadinasi, ir draugystei. Vargu ar būtų protinga atvirauti su „draugu“, kuris jums pavydi ar su jumis konkuruoja. Kita medalio pusė: vargu ar verta tikėtis, kad draugas jumis pasitikės, jei slapta jam pavydite, konkuruojate dėl grožio, išsimokslinimo, pajamų ar karjeros. Slepiant užantyje pavydą vadintis draugais ir tikėtis iš žmogaus to, ką duoda tikras draugas, būtų gan keista.
Kita savybė, neleidžianti tapti tikrais draugais, – godumas. Čia turime reikalą su kita mirtina nuodėme, nuodijančia draugystę. Būtų keista iš draugo tikėtis naudos, net ir tokios, apie kurią kalbėjau anksčiau, – vien tik malonių jausmų ir emocinio pasitenkinimo būnant kartu.
O jei draugas serga, yra prastos nuotaikos – kas tada? Nelieka malonumo bendrauti, nereikia ir draugo? Nesavanaudiškai draugaujant norisi draugui duoti viską, ką gali, ir nesvarbu, ar jis bus dėkingas, ar atsilygins... Kaip tik godumas draugus verčia vis skaičiuoti „tu man – aš tau“. Iš godumo renkame draugui dovaną tokią, kurios negaila atiduoti, ir priekaištaujame, kad mainais gauname per mažai dėmesio, dėkingumo.
Apie pavydą ir godumą, kurie nuodija santykius, kalba ir metropolitas Antonijus iš Surožo, vienas žymiausių XX a. krikščionių ortodoksų mąstytojų: „Aš nejaučiu meilės artimui, nes negaliu paaukoti (pagal Evangeliją) dėl artimo ne tik savo sielos, bet ir garbės, gerovės ir ramybės. Jeigu jį mylėčiau pagal Evangelijos įstatymą – kaip pats save, – tai jo nelaimė sugniuždytų ir mane, o jo sėkmė mane džiugintų. Priešingai, aš įdėmiai išklausau pasakojimą apie artimo nelaimę, nesielvartauju, esu abejingas arba, dar blogiau, jaučiu tam tikrą malonumą, kai brolis pasielgia blogai, nedangstau to meile, bet pasmerkiu visų akivaizdoje. Jo gerovė, garbė ir laimė manęs nežavi, kaip ir visa, kas svetima, nekelia džiaugsmo, o tik budina pavydą ir panieką.“
Draugystė – tai vienpusiškas pasiryžimas dėl draugo padaryti viską, kas tavo galioje. Jei reikia – paguosti, nuraminti, pradžiuginti, palaikyti, pasidalinti, pasitikėti, atleisti, priimti. Ir ašaras nušluostyti, ir į karą išlydėti, ir sparnus pakedenti. Širdinga draugystė (sanskritu sukrit) – tai aukščiausios kokybės santykis tarp draugų.
Toks santykis, kai pamačius draugą širdis stipriau suplaka iš džiaugsmo ir laimės. Beje, kūno reakcija taip pat geras būdas pasitikrinti, ar susitinkate su tikru draugu. Ar jūsų širdis ima plakti stipriau, ar tik niūriai ir abejingai iš mandagumo nutaisote draugišką veido išraišką?
Juk jūs draugai... Susitikus su draugu patiriami jausmai ir išgyvenimai (besidaužanti iš laimės ir džiaugsmo širdis) neturėtų būti painiojami su demonstratyviu emocingumu, neretai matomu viešumoje, pavyzdžiui, kai susitikusios prekybos centre dvi draugės puola viena prie kitos pasipuošusios plačiausiomis šypsenomis, atvertais apsikabinimui glėbiais ir paplonintais balsais šaukia: „O! Kaip malonu tave matyti!“
Net jeigu tai ne draugystė, o tik draugiški santykiai – taip pat puiku. Kur kas sveikiau ir pačiam, ir visuomenei, kai žmogus šypsosi, apglėbia kitą susitikęs. Bet kuris draugiškas elgesys turi galimos draugystės užuomazgų. Net jei persistengiame šypsodamiesi, net jei išeina ne visai nuoširdžiai, vien nepriešišku nusiteikimu atveriame duris galimai artimai draugystei.
Kaip nepražiopsoti šios galimybės ir iš menkos sėklos užsiauginti tvirtą draugystę? Pirmiausia draugystę stiprina nuoširdus domėjimasis kito žmogaus gyvenimu. Nuoširdus, suprantama, be savanaudiškų kėslų ar pavydo. Net ir tai nėra labai lengva, kaip rodo šių dviejų draugių istorija.
Rita ir Danutė buvo kaimynės, labai artimos draugės, dažnai susitikdavo, atrodė, viena nuo kitos neturi jokių paslapčių. Danutė buvo neseniai ištekėjusi, o Rita – vis dar vieniša. Danutė vis pasidžiaugdavo turinti tokią gerą ir ištikimą draugę, kuri visada ją supranta ir palaiko. Susibarusi su vyru Danutė galėdavo pas Ritą užbėgti pasipasakoti, išsiverkti ant peties. Taip ji virkavo, o Rita guodė, galiausiai iš draugiškumo nusprendė įsikišti ir susitiko atvirai pasikalbėti su „tuo nevykėliu“ Danutės vyru. Susitikę jie pajuto vienas kitam draugiškumą, paskui aistrą ir t. t.
Dalyvauti kito gyvenime nereiškia imtis tvarkdario ar auklėtojo misijos – tai gali sugriauti draugystę. Jauna moteris pasakoja:
Draugaujame nuo mokyklos. Buvome be galo artimos, netgi neišskiriamos. Problemos prasidėjo tuomet, kai ji pirma susirado gerai mokamą darbą, o aš likau gyventi remiama tėvų. Šiek tiek uždirbu, bet ne tiek, kiek ji. Labiausiai mane skaudina, kad kiekvieną kartą susitikus ji ima klausinėti, kodėl neieškau pelningesnio darbo, kaip man ne gėda sėdėti tėvams ant sprando, kaip galiu vaikščioti su tokiais pigiais batais... Mane tai labai skaudina. Nenoriu prarasti draugės, todėl dažniausiai tyliu... Pastebėjau, kad pradėjau vengti susitikimų, ieškau pateisinamų priežasčių atsisakyti...
Thomas Mertonas, vienas įtakingiausių XX a. dvasinių mokytojų, matyt, irgi turėjo panašios patirties, nes savo knygoje „Nė vienas žmogus nėra sala“ parašė: „Teapsaugo mane Dievas [...] nuo draugo, siekiančio mane vien tik pakeisti ir pataisyti.“
Iš begalinio noro padėti draugui, tiksliau, iš begalinės puikybės žmonės pamiršta paklausti: „Labai norėčiau padėti – kokios mano pagalbos tau reikia?“ Užuot paklausę, atsiraitoję rankoves puola daryti tvarkos svetimame gyvenime. Tai nėra dalyvavimas, puoselėjantis tikrą draugystę. Dalyvauti, kad draugystė stiprėtų, – tarnauti, nuolankiai ir nesavanaudiškai rūpintis.
Pavyzdžiui, moterį paliko vyras. Koks jos draugės (-ių) elgesys rodytų nuolankų rūpinimąsi, tarnystę? Paprasčiausias būdas – būti kartu su ja tiek, kiek jai reikės; išklausyti jos istoriją tiek kartų, kiek jai to reikės; pasirūpinti, kad ji pailsėtų, pavalgytų, neliktų viena, neįklimptų tamsioje savianalizėje ir saviplakoje.
O kas nebūtų rūpinimasis? Bandymas kuo greičiau ją nuraminti nuvertinant jos jausmus („Kas čia baisaus? Pamanyk, susirasi kitą!“) ar pilant pamazgas ant jos vyro galvos („Visi jie tokie, taviškis buvo visiškas nevykėlis, seniai norėjau tau pasakyti, kad varytum jį lauk.“). Kaip rūpinimasis gali atrodyti bandymai apsimesti, kad nieko neįvyko, arba reikalavimai, kad ji kuo greičiau taptų tokia miela ir maloni bendrauti, kokia buvo anksčiau.
Trokšdami kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą ir mėgautis savo galia, mes atkakliai darome tai, ko mūsų neprašo, ir griauname santykius, kurie galėtų būti sėkmingi.
Draugų ir nūdienos draugystės temą norėčiau baigti metropolito Antonijaus iš Surožo žodžiais: „Kiekvienam iš mūsų iškelta ta pati užduotis – susitikti su savo artimu. Todėl mums reikia atidžiai žiūrėti, kad pamatytume, ir klausytis, kad išgirstume. Tai padaryti nelengva, tai gąsdina. Nes išgirsti – tai susieti savo ir kito žmogaus likimus, pamatyti – susisaistyti su kito žmogaus likimu. Susitikę pažįstamą ar lankydami ligonį mes klausiame: „Na, kaip tu?“ O mūsų pažįstamas ar ligonis su viltimi ir baime žvelgia į mus galvodamas: „Nejaugi šis žmogus klausia tik tam, kad išgirstų atsakymą? Nejaugi jis iš tiesų nori sužinoti, vadinasi, ir savo likimą su manuoju susieti?“ Iš baimės nusivilti dažniausiai atsakoma: „Nieko, ačiū...“
Reikia turėti daug stiprybės ir nuolankumo, kad sureaguotum kaip tikras draugas ir pasakytum: „Neapsimetinėk, nemeluok, nesakyk, kad tau viskas gerai, tai netiesa. Tau skauda širdį, tau baisu, jautiesi vienišas ir nebetiki, kad artimiausias draugas gali kuo nors padėti. Bet aš nesitrauksiu...“
Jeigu nori, kad tave suptų geri draugai, pats irgi turi būti geras draugas. Be draugų, tiksliau, negebėdami būti geru draugu žmonės įklimpsta vienišume ir gyvena su visais jo dovanojamais socialiniais ir psichologiniais „džiaugsmais“.
