Beribiu išoriniu veiklumu žmogus paprastai dangsto savo vidinį sąstingį. Kuo klampesnė vidinė pelkė, tuo didesnis išorinis aktyvumas. Vidinį aktyvumą kompensuodamas išoriniu, jis pamažu ima degraduoti ne tik fiziškai – prarasdamas sveikatą, – bet ir dvasiškai – netekdamas gyvenimo džiaugsmo.

Gyvenimo harmonijai susigrąžinti reikia be galo daug pastangų – daug ką permąstyti, daug ką pakeisti. O tinginystė, kaip jau žinome, verčia opiai reaguoti į bet kokią vidinių pastangų reikalaujančią veiklą ir nukreipia žmogaus dėmesį nuo iš tiesų svarbių dalykų, padedančių auginti, brandinti, kurti visavertę asmenybę.

Produktyvizmą galima apibrėžti kaip visos savo energijos, dėmesio, laiko skyrimą tam, kad gyvenimas būtų kuo produktyvesnis. Tokia veikla paprastai aiški, apčiuopiama. Jos vaisiais galima pasididžiuoti, pasitvirtinti (pageidautina viešai) savo neribotas galimybes, tobulumą ir visagalybę. Produktyvizmu suserga ne tik įmonės vadovas ar japonų klerkas, bet ir namų šeimininkė ar net ligonis. Svarbu, kad visiems būtų akivaizdu, jog žmogus geba peržengti savo galimybių ribas, neįveikiamas kitiems, eiliniams.

Produktyvizmu serganti namų šeimininkė neras laiko prisėsti, nes darbų darbelių tiek, kad vos spėja suktis. Šiandien, kaip ir kasdien, visus darbus ji pati viena turi nudirbti. Todėl neturi kada nei arbatos išgerti, nei su drauge paplepėti.

Bedarbis taip pat gali būti stebėtinai produktyvus – jis atkakliai ieško darbo, skaito skelbimus, vaikšto į darbo biržą, susitikinėja su agentais, per dieną atlaiko po du tris darbo pokalbius. Net vaiko iš darželio nėra kada pasiimti. Tėvukui daržo sukasti taip pat negali, nes kaip tik šeštadienį išeina naujas „Alio“ – vadinasi, visą dieną bus užsiėmęs, ne juokas visur paskambinti turint 200 skelbimų. Kas dar taip atkakliai ieškotų darbo?

Galima spėti, kad produktyvistai atsirado komunizmo kūrimo laikais, kai atkaklus kolūkietis per dvejus metus įgyvendindavo penkmečio planą, kai tinginiai ir veltėdžiai būdavo viešai smerkiami kaip liaudies priešai. Nesvarbu, kada ir kodėl radosi polinkis persistengti/persidirbti/daryti daugiau, nei įstengi, – jis iki šiol sėkmingai progresuoja. Per įvairius kolektyvinius „mokymus“ girdime lygiai tuos pačius šūkius, gal tik politinė aranžuotė pritaikyta prie įmonės interesų. Ir šiais laikais žmogus raginamas: perženk savo ribas! padaryk geriau, nei gali! Dirbk tiek, kiek reikia, arba visai nedirbk! Nešvaistyk savo potencialo veltui! Parduok daugiau nei kiti!

Žmonės įpranta gyventi tarsi genami botagu, jų smegenų vingiai susisuka mirties kilpomis ir išsivysto nauja priklausomybė nuo naujo malonumo peržengti savo galimybių ribas persistengiant ir persidirbant. Procesas kiek panašus į bulimiją. Tik bulimijos ligonis persivalgo iki vėmimo, o produktyvizmo auka iki vėmimo persidirba.

Produktyvistas, kad ir kuo užsiimtų, panyra į savo veiklą iki išsekimo, nes nebejaučia saiko. O jei dar ir puikybės užvaldytas, tai siekia, kad jo liguisto veikimo rezultatai būtų matomi ir viešai pripažinti, nors šiaip produktyvistui pakanka ir tylaus savo ribų ignoravimo. Pavyzdžiui, imkime knygų skaitymą. Produktyvistas jei jau skaito, tai visą parą. Neatsitraukdamas. Be poilsio, be miego, be pietų. Jau net nebesupranta, ką skaito, akys lyg žvyro pribirusios – nesvarbu, laiku sustoti – neįmanoma misija.

Trumpai produktyvizmą galima apibrėžti kaip kompulsyvų, besaikį veikimą nepaisant savo paties gerovės. Produktyvistai mėgaujasi dideliu užimtumu ir perkrauta dienotvarke. Darbą be laisvadienių artimiausius porą metų jie vertina kaip savo išskirtinumo požymį. Jų požiūriu ramybė – beprasmė, neveiklumas – nusikalstamas, savo žmogiškųjų ribų suvokimas – nevykėlių pasiteisinimas.

Produktyvizmas, kaip ir jo brolis dvynys darboholizmas, sukelia dar vienos rūšies priklausomybę – priklausomybę būti produktyviam (karjeros, finansų, mokslo, sveikos gyvensenos, kūno rengybos ar kurioje kitoje srityje, suteikiančioje asmeniui vertės jo paties akyse). Turint šią priklausomybę svarbiausia būti produktyviam, – kur ir kokiu būdu, ne taip svarbu, – tai yra išspausti save maksimaliai, peržengiant visas ribas. Tik tada užplūsta pasitenkinimas ir jaučiamas euforinis malonumas! Kaipgi priklausomybė rastųsi be jo?

Produktyvizmas išsivysto dėl tingėjimo, prie to prisideda ir puikybė. Žmogus tingi pasirūpinti savo poreikiais, poilsiu, vidinių išteklių tausojimu. Apleidžia kitas („neproduktyvias“) gyvenimo sritis, pavyzdžiui, tingi savo brangų laiką investuoti į santykius, jei nemato perspektyvos – malonumo peržengti savo galimybių ribas. Arba atvirkš
čiai – produktyvistas, atiduodantis visas jėgas santykiams kurti, nemato prasmės tobulėti profesinėje srityje – per lengva... neapsimoka...

Produktyvistas tingi pasirūpinti sveikata („ai, kol kas dar kojos laiko“), tingi prisiversti stabtelėti, atsitraukti, atgauti jėgas, pasitausoti. Jis tingi ilsėtis, tingi keisti įpročius, tingi atsigręžti į kažkada turėtas vertybes, tingi net pasvajoti, ko iš tiesų norėtų. Kam vargintis dėl niekų? Produktyvisto tinginystė reiškiasi riedėjimu įprastomis vėžėmis, nesivarginant jausti, matyti, kas vyksta aplinkui, kokios spalvos dingo iš gyvenimo, kiek dar sričių nunyko. O kam? Užtai kokie pasiekimai 
vienoje!

Produktyvisto puikybė grįsta noru nuolat pranokti kitus ilginant darbo valandas, nuveikiant daugiau darbų, užauginant daugiau vaikų, prisiauginant stipresnių raumenų, nubėgant daugiau kilometrų, įgyjant daugiau diplomų. Jis nuolat siekia pranokti pats save, nes žmogaus galimybių ribos – ne jam. Elementarūs poreikiai – miego, poilsio, režimo, asmeninės erdvės – taip pat ne jam.

Produktyvistas siekia būti tobulas, visagalis ir nenugalimas, be jokių žmogiškų silpnybių. Kitokio savęs jis net nenori matyti. Jei randa sritį, kur gali daugiau nei kiti – valio! Jis dievas! Jei nepavyktų pranokti savęs ir kitų vienoje srityje, bent pasimėgaus paprastam žmogui neaprėpiamu veiklų kiekiu.

Privalau būti produktyvus – produktyvesnis – produktyviausias! Ši skanduotė nuolat skamba produktyvisto galvoje. Destruktyvi mentalinė programėlė iš pirmo žvilgsnio netgi labai graži, lyg ir skatina darbštumą, atskleidžia žmogaus potencialą, padeda realizuoti savo galimybes ir finansiškai apsimoka, dažniausiai...

O kaip iš tikrųjų? Nuostata „privalau būti produktyvus“ tolygi reikalavimui „privalau nuolat persistengti ir pasiekti visiško išsekimo lygį, tik tada jausiu malonumą iš to, ką darau“. Toks įsitikinimas arba tokia priklausomybė nuo malonumo peržengti savo galimybių ribas, kaip ir bet kuri priklausomybė, veikia kaip sprogstamasis užtaisas.

Tiksi atgalinis laikrodis. Nunyksta saiko jausmas. Galimybių ribos išsitrina. Psichikos pusiausvyra ima šlubuoti. Kūnas galus graibsto, o smegenyse tūnantis svetimkūnis ir toliau atkakliai kala: „Tu privalai būti dar produktyvesnis!“

Paslaugiai reaguojančios smegenys nedelsiant pateikia tą informaciją patvirtinančius argumentus. Jei nebūsi produktyvus, tai:

• gresia badas, benamystė, mirtis patvory;
• niekas žmogumi nelaikys;
• tokie niekam nereikalingi;
• tik darbas iš beždžionės padarė žmogų – kuo daugiau darbo, tuo toliau nuo beždžionės.

Produktyvistas nepajėgus atsisakyti nė vienos veiklos. Dirba, net dūmai rūksta, o jam vis negana – atrodo, galėtų dirbti dar daugiau, dar produktyviau. „Šiandien numezgiau tik dvi poras kojinių, galima sakyti, diena perniek“, – aimanuoja į pensiją išvaryta moteriškė.

„Nieko taip ir nenuveikiau per savaitę“, – skundžiasi dviejų mažamečių vaikų mama, neakivaizdžiai studijuojanti psichologiją, dirbanti visu etatu valstybinėje įstaigoje ir laisvalaikiu (?) savanoriaujanti labdaros organizacijoje.

Tiesa, nepaminėjau, kad ji prižiūri savo Alzheimeriu sergančią mamą, važiuoja pas ją kiekvieną rytą, ruošia jai maistą. Be to, padeda savo vyrui versle – tvarko jo UAB buhalteriją (turi buhalterės išsilavinimą, kolegiją baigė šiaip, savo malonumui). Taigi, ši „nieko neveikianti“ moteris jaučiasi puikiai tik tuomet, jei iš nuovargio griūdama į lovą žino sudėjusi visas varneles prie iš vakaro numatytų dienos darbų. Tada jaučiasi reikalinga, naudinga, verta gyventi. Jei kurią dieną nepavyksta persidirbti, jaučia kažką panašaus į alkoholikų išgyvenamą abstinenciją: širdis dreba, kojos linksta, kyla begalinis pyktis ant viso pasaulio, smaugia nerimas, svaigsta galva, pykina.

Produktyvistas iš savo 24 valandų bando išspausti kuo daugiau efektyvumo, kad nesijaustų kaltas dėl be naudos iššvaistyto laiko ir per mažai nuveiktų darbų. Net laisvalaikis jam turi būti efektyvus. Tinka viskas, kas leidžia išmėginti savo galimybių ribas, kas sunku, baisu, rizikinga, dar niekieno neišbandyta. Jei keliauti pėsčiomis, tai po 50 km per dieną, kad eiliniam vaikščiotojui būtų neįmanoma; jei plaukti – tai aplink pasaulį. Viskas turi gerinti bendrojo produktyvumo rodiklį. Net valgiaraštis turi būti produktyvus! Mažinantis cholesterolį, liekninantis ir, savaime suprantama, reikalaujantis daug pastangų.

Sergantieji produktyvizmu negali skirti laiko paprastiems pastangų nereikalaujantiems, jų akimis žvelgiant, beprasmiams užsiėmimams, tokiems kaip pasyvios atostogos, nieko neveikimas, šeimos šventės, skambutis draugei „be reikalo“, dienos pietūs be vieno kito reikaliuko sutvarkymo. Jie negali sau leisti ilsėtis, nemoka atsipalaiduoti.

Nesvarbu, kad jau kojų nebepavelka, o medikai diagnozuoja lėtinio nuovargio sindromą. Nesvarbu ir tai, kad ir kvailam aišku, jog jau pats laikas daug ką keisti, jei nori dar kiek pagyventi. „Ai, kaip nors... visi tempia ir aš ištempsiu“, – ramina save išsekėlis, kad tik nereikėtų nieko keisti. Produktyvistai lėtinį nuovargį ir vos bepasivilkimą kiekvieną vakarą vertina kaip garbingus doro piliečio nuopelnus, o pašlijusius santykius šeimoje – kaip neišvengiamą auką ant produktyvumo dievybės altoriaus.

Jei žvelgtume paviršutiniškai, susidarytų įspūdis, kad kas jau kas, o tokie žmonės nešvaisto laiko veltui ir bijojimo pasivarginti jiems tikrai neprikiši. Bet kad šitaip vargindamiesi jie eina „ne į tą pusę“, jiems patiems sunku suvokti.

Jei nori sunervinti produktyvistą, paklausk, ką gero jis šiandien nuveikė. Šį klausimą jis pats sau užduoda kelis kartus per dieną ir kaskart pasibaisėjęs konstatuoja – nieko! Juk sugaišo pusvalandį „kvailam“ susitikimui su teta – geriau būtų parašęs trečio magistrinio 58-ą referatą! Prarado net penkiolika minučių, kol pasitaisė internetą. Bet jei kas iš šalies pabandytų jam pritarti: „Et, tikrai švaistai savo laiką“, – tuojau pat taptų mirtinu priešu.

Produktyvistui pasirodyti neproduktyviam – lygu susinaikinti. Vis dėlto būtų galima sakyti, kad produktyvistai per dienų dienas tikrai nieko gero nenuveikia, nes nė piršto nepajudina, kad į savo gyvenimą susigrąžintų sveikatą, meilę, džiaugsmą ar ramybę. Visa, ką jie kompulsyviai priveikia, dvasinio augimo požiūriu ir yra niekas.

Produktyvizmu maskuojama:

• Tinginystė. Žmogui, priklausomam nuo veiklumo, sunku pakeisti savo gyvenimo būdą. Tam reikia pernelyg daug pastangų. Pokyčiai vargina. Gyventi automatiškai pagal svetimus scenarijus yra lengviau, nei kasdien sąmoningai kurti savąjį.

• Puikybė. Liguistą produktyvumą skatina baimė būti nereikalingam, nepriimtam, atstumtam ir siekis pirmiau rūpintis kitiems daromu įspūdžiu nei tikraisiais savo poreikiais. Todėl puikybe sergantis žmogus, nepaisydamas savo paties galimybių, pamiršęs saiko jausmą siekia tobulumą bei visagalybę įtvirtinančio produktyvumo.

• Godumas. Produktyvumo siekiančiam žmogui visada atrodo, kad jo veikla gali būti dar įvairesnė, pasiekti rezultatai dar geresni, o įrodymų, kad yra produktyvus, jam visada per mažai.

Kodėl produktyvizmas destruktyvus? Todėl, kad žmogus lėtai žudo pats save – tikrą, gyvą, besidžiaugiantį gyvenimu žmogų, – nes nebeturėdamas nei laiko, nei jėgų mylėti, dėkoti, švęsti, ilsėtis jis alina save ir leidžia kitiems taip su juo elgtis.

Žiūriu į tokį nusivariusį žmogų ir galvoju: kaip būtų gerai, jei savo liguistą poreikį būti produktyviam jam pavyktų nukreipti šviesos link... Atkaklus, nebijantis darbo, siekiantis tikslo! Jei tik jam pavyktų atsikratyti šio fanatizmo, turėtume gražią harmoningą asmenybę. Nors veikti tikrai būtų ką, ne taip lengva atsisakyti „aš – dievas“ idėjos ir apversti savo vertybių piramidę aukštyn kojomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (40)