Vaikystėje buvau storulė, ankstyvoje paauglystėje gana kūda, galbūt net neproporcingai, nes kojos, atrodo, siekė dangų, o visa kita lyg suspausta. Brendimo laikotarpyje atsirado apvalumų: krūtinė, klubai, pastambėjo kojos. Niekada nebuvau labai liekna. Mano kūno metamorfozės tęsiasi ir dabar.
Visada turėjau didelę krūtinę. Kaip visuomenė nulinčiavo – nukarusią krūtinę. Visada apie grožio standartus kalbėjau daug. Tapus apkalbų objektu, aptariant natūralią krūtinę, supratau, kaip viskas pasaulyje yra rimta. Pasirodo net krūtys negali gyventi laisvai.
Dalyvaudama realybės šou labai sukūdau – pirmą kartą gyvenime tilpau į XS dydį, paprastai nešioju M, tačiau pati to nesuvokiau. Galbūt to, kad aš perkūdusi. Man vis vien atrodė, kad mano kojos pilnokos, yra šioks toks pilvukas. Pasaka be galo. Dabar pagalvoju, kad dažnai mano mintys užstrigdavo ties „kažkas blogai“. Retai kada sakiau sau „o, gražus liemuo“ arba „moteriška figūra“. Mes dažniau matome trūkumus. Iškeliame juos į Top 3 didžiausias problemas savo gyvenime. Dažniausiai net sulaukus komplimento galvojame, jog tai pataikavimas.
Įsimylėti. Savo kūną. Įsižiūrėti jį. Net ir valgydami picas bei užsikasdami burgeriais nesustorėsime, jei mylėsime kūną iš esmės. Psichologinis atsipalaidavimas. Taip aš vadinu būseną, kai nėra skaičiuojamas kąsnio į burną svoris ir nuryjant negriaužia kaltės jausmas. Mūsų kūnas – energija. Viskas yra energija. Ją reikia nuteikti tinkama linkme. Priimti save tokius, kokie esame. Tie kitokie dalykėliai, kurie nėra „nuštampuotose“ Instagram nuotraukose, žavi dar labiau. Nebijoti nuogumo, ne tik fizinio, bet ir psichologinio pačiam su savimi. Paklausti kada, jei ne dabar ir kas, jei ne aš? Niekas nieko nepadarys už jus. Na, būna kartais, kai trumpam gauname kažką ant lėkštutės, suvalgom, išmetam ir norim dar. Kol neateina laikas, kai reikia suprasti tikrovę.
Kalbant apie plastiką.
Tobulinam viską, ką galim. Dabar turbūt kažką nusipjauti ir susisiūti tas pats, kas atsigerti puodelį kavos. Tik kainos skiriasi. Dažniausiai žmonės kemša save plastmasiniais dalykais, kad užpildytų vidinę tuštumą, kurią patys ir susikuria. Vieniems per plona, kitiems per stora, tretiems per kreiva. Tą suspausti, tą pakelti… Kodėl norime įtikti visiems, bet pamirštame įtikti sau?
O jeigu savimi tikėti… Iš esmės tikėti tuo, kuo esame, kuo gimėme, su kokiomis medžiagų apykaitomis, kilogramais ar be jų. Jei tik norėsim – jie ištirps, vėliau gal vėl sugrįš. Ir taip bus visa gyvenimą.
Tačiau, ar prisimins kas, kai gūdžiais 2018 metais, balandžio mėnesį priaugot 3 kilogramus ir tada labai matėsi „ant pagurklio“.
Neprisimins. Manau…
Prisimins jus. Ne skaičius.
Daugiau Viktorijos tekstų skaitykite www.viktorijasaulyte.com.