Nutariu padaryti pertraukėlę ir pailsinti akis nuo šios knygos rašymo, kai Erotas lengvais sparneliais praskrenda virš Didžiosios gatvės. Man rūkant cigaretę po buvusio grūdų turgaus arkomis priešais galeriją, pro šalį žingsniuoja jaunas vyras ir neslėpdamas susidomėjimo mane apžiūrinėja. Greičiausiai ne todėl, kad aš iš koto verčianti gražuolė, nes tokia tikrai nesu. Gal dėl to, kad esu nepanaši į prancūzę, juolab vietinę – Isižako gyventojai dėl pomėgio raudonai dažytis lūpas, tipenti ant aukštų kulnų ir kiek ekstravagantiško rengimosi stiliaus mane vadina petite parisienne – mažąja paryžiete.
Jaunuolis taip užsižiūri, kad kone pargriūva užkliuvęs už plytelės, tikriausiai tos pačios, kuri senukui-vabalui vos nekainavo klubo sąnario ir gyvybės. Kai jis klupteli, aš nusišypsau. Jis irgi. Tuo viskas ir baigiasi – žaidimo taisykles žinome abu. Taigi – jeigu dėl jūsų seniai niekas nėra pargriuvęs gatvėje, tai gal geriau iš karto nusišaukite, kaip sako mano draugė septyniasdešimtmetė Jacqueline.
Aišku, į tuos griuvimus gatvėje reikėtų žiūrėti kiek atsargiau. Mano artima draugė kartą vėlų vakarą nutarė pabėgioti gana gerai apšviestomis Paryžiaus gatvėmis. Risnoja ji sau užsisvajojusi ir klausydamasi muzikos, bet staiga jos akys susitinka su liepsningu kito bėgiko žvilgsniu ir šypsena. Erotas iš džiaugsmo suplazdena sparneliais, bėgikai prasilenkia. O draugė dar kartą nutaria žvilgtelėti į nubėgantį vaikiną, – mat gražios ne tik jo akys, bet ir užpakaliukas neblogas. Betgi tos prakeiktos nelygios šaligatvio plytelės! Kai tik grįžteli atgal, jos kojos susipina ir ji keturiomis krinta į važiuojamąją kelio dalį. Automobiliai, elegantiškai aplenkdami flirto auką, ūžia pro šalį. Mamos megzta kepurė dengia akis, todėl viso to mirtino pavojaus ir pro šalį riedančių ratų madame nemato – gali tik girdėti ir užuosti gumos bei benzino smarvę.
Rankas ir kelius gelia į žaizdas susmigę akmenukai nuo asfalto ir dainose taip romantiškai apdainuotos specifinį kvapą turinčios Paryžiaus dulkės. Realybėje jos, deja, smirda ir gali sukelti kraujo užkrėtimą.
Flirto objektas, išgirdęs krintančio kūno garsą, atrisnoja į pagalbą ir padeda nelaimėlei išsiropšti ant saugios šaligatvio zonos. Atsmaukia kepurę, dar kartą, šįkart be jokio koketavimo, su rūpesčiu pažiūri į akis tarsi klausdamas, ar madame viskas gerai ne tik su kūnu, bet ir su galva, kad ji puolė po ratais it kokia Ana Karenina. Po trumpų patikinimų, jog ça va (viskas gerai), jis dingsta naktyje.
Gaila, tos žaidimo taisyklės tokios griežtos it kokiame striptizo klube – jokių veiksmų, jokių telefono numerių, nes flirto objektas, pasak aukos, buvo tikrai vertas dėmesio. Deja, išlygos prancūziško žodinio flirto žaidime numatytos retai. Juolab, perėjus prie veiksmų, dažnai ir žavesys prapuola. Kaip dainuoja Juliette Greco: „Visos meilės istorijos prasideda gerai ir baigiasi blogai, en général.“ O ką jau kalbėti, kai iškart puoli ant kelių tik akims susitikus, – prancūzai vyrai tikri užkariautojai, jiems lengvos pergalės neįdomios.
Flirtuojama visur ir visada – amžius negali būti trukdys, kad maloniai praleistum dieną. Prieš savaitę stoviu prie kasos. Pavargusi, bet besišypsanti kasininkė nuobodžiai pypsina mano prekes į kasos aparatą. Jos tiesioginis darbas netrukdo pasisukti į kiek toliau aukas Maisto bankui renkantį žavų penkiasdešimtmetį (madame kasininkei jau per penkiasdešimt) ir žaismingai pratarti: „Gal jūs prisėskite, tai juk nieko nekainuoja, o mudviejų laukia dar ilga diena, ir nesitikėkite, kad masažuosiu jūsų pavargusią nugarą, – aš ir be jūsų turiu daug darbo.“ Aišku, jai nerūpi nei jo pavargusi nugara, nei kojos, ji tik norėjo paflirtuoti ir praskaidrinti nuobodų darbą, o ir mus, stovinčius eilėje, palinksminti. Tačiau Maisto banko savanoris nušvinta it gavęs (ne)pažadėtą masažą.
Prieš porą savaičių per tas Eroto pinkles pati įkliuvau į komišką situaciją. Laukdama draugių iš Paryžiaus ir Liuksemburgo, po prekybos centrą stumdžiau prekių vežimėlį ir atidžiai skaičiau susidarytą pirkinių sąrašą. Mat atsakingai ruošiausi mūsų raganų suvažiavimui ir planavau gurmanišką puotą bei visokius burnos ir skrandžio gundymus, kaip įprasta Prancūzijoje.
Taigi, stumiuosi į priekį ir staiga pajuntu paralyžiuojantį į mane įsmeigtą žvilgsnį. Pakeliu akis ir sustingstu negalėdama nuslėpti susižavėjimo – priešais mane tikras Adonis kiek garbanotais plaukais, barzdotas, tarsi nužengęs iš senų prancūziškų graviūrų, jis stovi prie mažuose ūkiuose pagamintų sūrių degustacijos stendo. Stovi, žiūri į mane su šypsena ir neslepiamu susižavėjimu akyse, – stebi, ko gero, jau seniai ir tyli, pamiršta net sūrio pasiūlyti, nors tai tiesioginis jo darbas.
Paprastai aš neieškau žodžio kišenėje, bent nusišypsoti galėčiau tokioje situacijoje ar čiupti sūrio gabaliuką, lyg tyčia ir alkana esu. Bet tas susižavėjęs Adonio žvilgsnis man atima kalbos dovaną, tampu neveiksni. Taip ir stovime kelias sekundes, tylime, žiūrime vienas kitam į akis peržengę bet kokias mandagaus ir padoraus žvilgsnio trukmės ribas. Jei tai būtų prancūziškas kinas, tą akimirką aplink mus esantis šurmulys turėtų nutilti, žmonės išnykti ir palikti mus vienus visoje planetoje.
Pagaliau jis išlemena bonjour tokiu aksominiu jausmingu balsu, kad situacija tampa dar keblesnė, o Erotas, pasirėmęs į mėsos prekystalį, pradeda kikenti iš savo išdaigos. Sūrio Adonis man vis nesiūlo, nors privalėtų, aš sumurkiu bonjour, paraustu (Dieve, kokia gėda rausti tokiame amžiuje) ir nusišypsojusi pasuku vyno skyrelio link, keikdama Erotą.
Ar žinote, kas žaviausia visose tokiose situacijose? KAD TAI NIEKO NEREIŠKIA.
Apie Eroto šmėklą neseniai kalbėjomės su kolege prancūze. Perspėju, jau dvidešimt metų laimingai ištekėjusia už labai sexy ir žavaus, gražiai negražaus prancūzo. Mes kaip tik aptarinėjome faktą, kad prancūzai – tiek vyrai, tiek moterys – nuolat apie „tai“ kalba, bet yra tikri „verbalistai“ ir retai kada pereina prie veiksmų. Ir kad tai labai žavu ar netgi sveika.
Mums leidžiantis verbalinio nuopuolio keliu žemyn ir su kiekvienu kavos gurkšniu bei žodžiu galutinai barstant bet kokius moralės likučius, į mudvi pro mano galerijos langą pritariamai žiūrėjo Frida Kahlo. Tiksliau, lange atsispindėjo magnetas, ant kurio puikuojasi šios menininkės atvaizdas ir jos citata: „Susiraskite mylimąjį, kuris žiūrėtų į jus taip, tarsi būtumėte stebuklas.“
Tai pamačiusi mano draugė pradėjo juoktis: „Matai, net Frida mums pritaria: moters švytėjimas ir žydėjimas priklauso nuo to, kaip ją mato žiūrinčiojo akys. Net jeigu tai ne tavo mylimojo, o tiesiog akimirką tavimi susižavėjusio nepažįstamojo akys.“
Pasak išmintingosios mano darugės, toji ore nuolat tvyranti flirto ir gundymo atmosfera naudinga, nes suteikia savotiško spindesio moterų akims ir, kas svarbiausia, iš naujo įžiebia net priblėsusias šeimos židinio žarijas. Toks pats stebuklingas flirto šūvių efektas galioja ir vyrams. Todėl visiškai nereikia pereiti prie veiksmų ar neištikimybe griauti šeimos pagrindus.
Prancūzai žino, ką kalba. Bent jau aktorius ir režisierius Sacha Guitry: „Santuoka – tai tarsi restoranas. Vos gavęs savo patiekalą pradedi žvalgytis, ar tik kaimyno lėkštėje nėra kokio skanesnio kąsnelio.“ Šeima – ilgalaikis ir sudėtingas projektas, tam, kad jį ištvertų abu valtį irkluojantys individai, reikia bent šiokių tokių pramogų.
Verbalistai ir idėjų mėgėjai prancūzai įsitikinę: maloniausia, labiausiai jaudinanti pasimatymo akimirka yra lipimas viešbučio laiptais, o ne pats veiksmas kambaryje. Kad suprastumėte šią prancūzišką išmintį ir pačius prancūzus, nepatingėkite kokią lietingą popietę pažiūrėti seno Erico Rohmero filmo „Meilė po vidurdienio“ („L’amour l’après-midi“). Pagrindinis herojus myli savo nėščią žmoną, bet pameta galvą dėl jaunutės studentės Chloé. Jie flirtuoja, bučiuojasi, Chloé tampo liūtą už ūsų, o liūtas leidžiasi erzinamas – jis netgi sutinka nušluostyti iš dušo išėjusios merginos geidulingą kūną. Bet tuo viskas ir baigiasi. Kai, atrodo, ateina akimirka užsiimti sexus vulgaris, jis tiesiog nusisuka ir išeina. Nes flirtas (šiuo atveju pernelyg karštas ir pavojingas) neturi sugriauti šeimos, juolab herojus supranta – labiau už viską jis myli savo žmoną.
Nebūtina pulti šluostyti nugaros kiekvienai kaimynei ar kviesti kaimyną į pagalbą, kad palaikytų už kojų, kol iš lentynos sieki Prousto tomelio. Bet, kaip sako mano draugė prancūzė, flirtas tiek vyrui, tiek moteriai yra vienintelis būdas išlikti kerinčiais ir kartu išsaugoti ištikimybę.
Apie tai yra užsiminęs ir tas ciniškai santuoką su restoranu palyginęs Guitry: „Ideali žmona yra ta moteris, kuri lieka ištikima visą gyvenimą, bet keri, žavi ir elgiasi taip, lyg būtų padariusi nuodėmę.“
Kad šeimos židinio žarijos su metais kartais praranda karštį, ne naujiena niekam, išbuvusiam santuokos „galeroje“ (šį žodį skaitykite su sarkazmu). Galbūt britams reikia paskaityti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, o tada imti bizūnėlį į rankas, kad viskas suliepsnotų. Prancūzai daug laimingesni – jiems pakanka išeiti į gatvę ir pakalbėti su kaimyne ar kaimynu, nusipirkti libertine žanro knygą arba užsukti bagetės ir apsikeisti keliais flirto šūviais su kepėju ar kepėja. Ir į namus grįžti pakylėtam ir pilnam minčių, kaip čia iš naujo užkariavus savo žmonos ar vyro dėmesį.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė. Tuo vis dažniau skundžiasi prancūzės, ypač jaunosios kartos, – visas ribas peržengiantis žodinis priekabiavimas gatvėse, švilpimas ir vulgarūs seksualinio pobūdžio komplimentai pavymui, kvietimas išgerti kavos ar tiesiai šviesiai skambantis pasiūlymas pasimylėti. Pasak sociologų, nuo tokio „gatvinio“ priekabiavimo kenčia kas antra jauna prancūzė. O kartais neapsiribojama vien žodžiais. Prancūzijos statistikos departamento duomenimis, net 25 procentai prancūzių nuo 18 iki 29 metų jaučiasi nesaugios ir bijo vaikščioti gatvėmis, 20 procentų sulaukia rimtų įžeidimų bent kartą per metus, o 10 procentų tenka iškęsti nepageidaujamus nepažįstamųjų bučinius ar glamones, neretai viešajame transporte.
Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad riba tarp komplimento ir priekabiavimo iš tiesų gana slidi. Ir dar, supraskite mane teisingai, tikrai nesu rasistė, bet dažniausiai tokias replikas jaunoms moterims laido juodaodžiai ir arabų kilmės jaunuoliai.
Sociologai pripažįsta šią tendenciją. Seksualumą agresyviu priekabiavimu išreiškiantys jaunuoliai dažnai dėl religinių, kultūrinių ar šeimos tradicijų kenčia priverstinę seksualinę abstinenciją, yra suvaržyti ne tik savo veiksmų, bet ir minčių, jie neturi galimybių seksualumo išreikšti pozityviais jausmais. Tai viena iš priežasčių, kodėl šis nevaldomas uraganas ir sprogstanti uždelsto veikimo vyriško seksualumo bomba prasiveržia moterims labai nemaloniais pavidalais. Nes kas draudžiama, baudžiama, tas labai masina. O užgniaužtos mintys yra daug pavojingesnės.
