Ežiukai – žavios, protingos, išsilavinusios moterys, kurios kažkodėl poravimosi žaidimuose vis lieka vienišos. Galbūt todėl, kad savo žavesį jos slepia po spygliais? O pralaimėjusios poravimosi meto žaidimus jos dar labiau riečiasi į kamuoliuką, kol tampa nepastebimos.

Moterys katės… Čia jau visai kita istorija. Jų eisena minkšta, savimi pasitikinti, bet kartu ir trapi, todėl šalia visada atsiras riteris, kuriam galima įsikibti į parankę. Net jeigu tau aštuoniasdešimt metų.

Prieš porą savaičių viešėdama Paryžiuje sutikau moterį katę, vardu Marie Therese. Tik įžengusi į Saint Germaine bulvare esantį restoraną „Lipp“, kurio interjeras nepasikeitęs nuo 1900 metų, pastebėjau ją sėdinčią prie gana nepatogaus staliuko – nugara į salę. Savo draugui metrodoteliui Patrikui ji skundėsi: „Ar esu nubausta? Kodėl mano nuolatinis staliukas užimtas ir aš turiu sėdėti ir žiūrėti į save veidrodyje – sulaukus aštuoniasdešimties tyrinėti savo raukšles ne taip įdomu, kaip stebėti žmones salėje“. Patrikas atsiprašinėjo ir aiškinosi, kad staliukas, deja, buvo užimtas, jokia bausme tokiai damai net neketinama grasinti ir jis pasiryžęs kitąkart ištaisyti šią klaidą.

Aplinkui šurmuliavo žinomų advokatų, chirurgų, aktorių ir prabangių turistų minia. Ant stalų keliavo vynas, alus, iš Alzaso kilęs raugintų kopūstų troškinys su dešrelėmis „Choucroute“ ir labai jau specifinio nemalonaus kvapo kiaulienos žarnų dešrelės „Andouillettes“. Žmonės šnekučiavosi ir nekreipė dėmesio į vienišą damą.

Po kurio laiko ji atkreipė dėmesį į mane – mus skyrė vos vienas stalelis. „Gal norėtumėte persėsti arčiau – galėtumėme pasikalbėti“. Aš nė kiek nedelsdama išpildžiau ponios norą: vis tiek viena ausimi klausiausi jos pokalbių su padavėjais ir metrodoteliu bei apžiūrinėjau jos nuostabius papuošalus.

Marie Therese atrodė daug jaunesnė ir gyvesnė nei aštuoniasdešimties. Jos šypsena ją darė dar žavesnę. Visą gyvenimą pradirbusi striuardese JAV avialinijose ji išmanė bendravimo meną ir per gyvenimą buvo aptarnavusi daugybę šio pasaulio galingųjų, kol pagaliau sulaukusi penkiadešimties ištekėjo už jaunystės draugo, kuris visą gyvenimą ištikimai laukė savo mažytės, vos metro penkiasdešimt aštuonių mylimosios.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Patrikas, jau keturiasdešimt trejus metus dirbantis metrodotelio darbą, užkalbino savo nuolatinę klientę. Jis paklausė… Negalėjau patikėti savo ausimis: ar ji vis dar ištikima savo meilužiui?

Keistoji dama nė kiek nesutrikusi atsakė, kad meilužiui negalima būti ištikimai, nes tam jis ir yra meilužis. Bet prisipažino visada buvusi ištikima savo vyrui. „O ne, ištikimybė, tai taip nuobodu. Tai – vargšams, liaudžiai, žmonėms be fantazijos“, – šelmiškai tarė Patrikas, kuris tikrai nebuvo ištikimas savo žmonai, bet visada turėjo tam pasiteisinimą.

„Jūs netikite ištikimybe?“, – pasiteiravau jo. „Ne, tai neegzistuoja. Nebent romanuose. Arba tiems, kurie neturėjo progos nusižengti. Būti neištikimam daug įdomiau – tai gyvenimo eliksyras“, – šypsodamasis atsakė pagyvenęs prancūzas.

„O aš nekenčiu neištikimų vyrų. Laimei, kad su savo vyrų pragyvenau neilgai, nes greičiausiai ir jis būtų manę išdavęs, o aš to nebūčiau išgyvenusi. Siaubas. Dabar esu našlė – vieniša ir be vaikų. Tai irgi ne linksma, bet mažiau liūdna, nei ištverti vyro neištikimybę“, – pratarė dama.

Tačiau toks savininkiškai puritoniškas damos požiūris netrukdė jai būti vedusio vyro meiluže sulaukus aštuoniasdešimties metų. Tiesa, meilužės statusas turėjo savo nemaloniąją pusę: „Dabar mano gyvenimo saulėlydžio vyras guli ligoninėje po operacijos – plaučių vėžys. Bet aš net negaliu sužinoti apie jį naujienų, nes juk šalia – jo teisėta žmona. Štai ką reiškia neištikimybė – vienatvę, bet kokiu atveju“.

„Jūs užimta šią popietę? Ką jūs pasakysite į tai, jei mes vyktumėme nusiaubti „Dior“ arba „Chanel“ – juk prasidėjo didysis žiemos išpardavimas. Galų gale, tai mano pirmoji pasižmonėjimo diena po dviejų mėnesių reabilitacijos pakeitus klubo sąnarį – puiki diena pasigrožėti mylimu Paryžiumi ir pakeisti garderobą. Nors, žinote, jaunoji panele, aš nekeičiu kai kurių garderobo detalių ir figūros jau dvidešimt-trisdešimt metų – šiuo klausimu esu labai ištikima.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Jeigu renkiesi tik klasiką ir kokybę (o aš rengiausi pas Jean Louis Sherrer ir Christian Diorą kai jie dar buvo gyvi ir patys mane aptarnaudavo), tai tiek tu, tiek jie, lieka tau ištikimi visą gyvenimą – tai romanas be pabaigos“.

Nežinia kodėl akimirksniu pakeičiau planus ir sutikau lydėti linksmąją ponią jos pirmąją dieną Paryžiuje po ilgo įkalinimo ligos patale.

Taksi ji paprašė vežti krantinėmis, kad ji galėtų pasigrožėti saulės nutviekstu mylimu miestu. Ji kalbėjo be perstojo apie Paryžių, apie savo vilą Normandijoje, apie politiką (ji dievino politiką, per gyvenimą buvo turėjusi ne vieną meilužį politiką ir buvo puikiai pasikausčiusi šiuo klausimu).

Retkarčiais ji prisimindavo savo jaunystę ir striuardesės karjerą. Prajuokino mane pasakodama apie Franko Sinatros didžiosios meilės aktorės Avos Gardner įprotį skrendant nusiimti batus ir nusisegti liemenėlę, kurią Marie Therese saugodavo iki pat skrydžio pabaigos. Prieš pat lėktuvui leidžiantis Holivudo deivė paprašydavo atnešti batus ir apatinį trikotažą ir vėl visa šarvuota, besišypsanti netrukus pasirodydavo gerbėjams bei žurnalistams.

Garsioji Paryžiaus rue Montaine nusėta prabangiais butikais. Buvau pratusi prie prabangos, bet niekada neteko lankytis tokiose vietose Paryžiuje. Ir dar su tokia dama, kuriai atsiveria visos durys.

Pirmąsias laukujes duris atidaro aukštaūgis apsauginis su žavia šypsena-kauke, skirta turtingoms, nuobodžiaujančioms moterims. O tada prie tavęs it bitės prie medaus suskrenda skirtingų tautybių pardavėjos – vienos žavios, mielos ir atsidavusios, kitos – atšiaurios ir pasipūtusios. Bet Marie Therese jos nerūpi. Ji teištardavo direktoriaus vardą ir jis tuoj pat prisistatydavo nuolankiai šypsodamasis.

Kiekvienoje parduotuvėje mes užtrukdavome beveik valandą – didžiąją jos dalį ne tiek apžiūrinėdamos naujas ar išparduodamas kolekcijas, kiek kalbėdamos su direktoriumi apie Prancūziją, jos ateitį, politiką, artėjančius ir su siaubu laukiamus rinkimus, aptarinėdami personalą.

Į klausimą, kur mes susipažinome, Marie Therese paslaptingai atsakydavo: „Tai sena mano draugė“. Draugė, tinkanti į anūkes, prabangių vietų valdytojams atrodė kiek keistai, bet mane gelbėjo mano mėlynos akys ir prabangaus kašmyro pagal užsakymą siūtas paltas (niekas juk net neįtarė, kad aš jį pirkau vos už šimtinę eurų prabangių dėvėtų drabužių išparduotuvėje Bordo).

Po penkto butiko Marie Therese pagaliau pasijuto pavargusi. Aš jau buvau pavargusi seniai. Stebėjausi jos gyvybingumu ir energija, žavėjausi jos jaunyste, įkalinta sename kūne.

„O dabar metas išgerti arbatos. Kai dauguma mano draugų dar buvo gyvi, mes susitikdavome penktą valandą kurioje nors kavinėje išgerti arbatos, bet dažniausiai – šampano. Alkoholio aš nemėgstu, bet kai esu ištroškusi, geriu tik šampaną“. Išgirdusi tai pasijutau dvigubai senesnė už Marie Therese: visada maniau, kad esu pašėlusi, bet įsivaizdavau save sulaukusią tokio amžiaus jaukiai prieš židinį skaitančią knygą, artrito išsuktais pirštais, bet tikrai ne siautėjančią po butikus moterimi.

Begeriant šampaną žavioji ponia papasakojo savo gražiausią meilės istoriją su vedusiu JAV senatoriumi, kurio pavardės diskretiškumo sumetimais neminėsiu. Kaip ir dauguma jos gyvenimo vyrų, šis taip pat susirgo vėžiu ir netrukus užgeso, palikdamas jai daug gražių nostalgiškų prisiminimų. Bet mane labiausiai sujaudino viena šios meilės istortijos detalė, atskleidusi, kad iš tiesų vienas kitą mylintys žmonės negali savintis vienas kito – tik būdami laisvi jie suteikia savo meilei sparnus ir nemirtingumo atspalvį.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Susirgęs prostatos vėžiu politikas patyrė nė vieną operacija. Po paskutinės jis pasikvietė savo mažąją prancūzę ir paprašė jos pažadėti vieną dalyką. „Aš jau nebesu vyras ir niekada juo nebegalėsiu būti, po visko, ką patyriau. Tu jauna ir graži, tu verta meilės. Aš tave mylėsiu visada, bet prašau, susirask meilužį“.

Taip baigiantis vienai gražiai meilės istorijai jos gyvenime atsirado dar vienas vyras, dar viena didžioji jos gyvenimo meilė. Tai buvo tų pačių avialinijų lakūnas. Jo meilės prisipažinimą Marie Therese iki šiol primena masyvus žiedas su smaragdu ir deimantais, padovanotas prie Tadž Mahalo. Lakūnas, be abejo, taip pat buvo vedęs, bet kartu jie skraidydavo keturias paras per savaitę – kartu jas ir išgyvendavo.

Pasakodama savo meilės istorijas Maria Therese susigraudino. Vos sudrėkusiomis akimis ji prisipažino tai, ko tikrai negalėjau tikėtis iš šios damos, kurios pirštai lyg giedras nakties dangus buvo nusėti deimantais, o kiekvienas vyras jos gyvenime buvo palikęs ne tik gražių prisiminimų, bet ir padovanojęs bent jau studiją Paryžiuje.

„Jei tik mano senatorius būtų dėl manęs palikęs šeimą, būčiau sutikusi gyventi su juo visą gyvenimą valgydama tik ant vandens virtas bulves. Bet vyrai visada renkasi kovą ir politiką, tada šeimą. Tiesa, visą savo meilę jie atiduoda mums, moterims šalia šeimos“, – prisipažino Marie Therese.

Žavioji dama neslėpė, kad ir jos sesuo, dabar gęstanti nuo Alzheimerio ligos, kadaise buvo ilgametė vieno Prancūzijos ministro meilužė. O viena geriausių jos draugių – ilgametė prezidento Francois Mitterrand meilužė Anne Pingeot. Nors, pabrėžė Marie Therese, moterų politinės pažiūros ir labai skirtingos, bet tai netrukdo draugystei, kurią sustiprina ir panaši gyvenimo patirtis.

Nežinau, ar viskas, ką Marie Therese man pasakojo yra tiesa. Bet klausydamasi jos jaučiausi kaip pasakoje.

Įdomiausia, kad tądien visiškai neketinau užsukti į „Lipp“, kur mes visiškai atsitiktinai susitikome: neturėjau jokių planų (o man, mėgstančiai planuoti toli į priekį, tai nutinka labai retai), tad tiesiog basčiausi Paryžiaus gatvėmis, kol išalkau ir nutariau kur nors užsukti. Po šios keistos, gražios ir visiškai nenumatytos pažinties prižadėjau sau kuo mažiau planuoti, atsiduoti tėkmei ir kuo dažniau galvoti apie moteris kates bei bandyti įminti bent jau jų gundančios eisenos paslaptis. Ir nuo šiol kaskart gerdama šampaną pirmąjį tostą mintyse skiriu Marie Theresei…