Jauna moteris pati sau susikūrė darbo vietą, gyvenimo prasmę ir jau sugebėjo padėti šimtams tūkstančių gyvybių. Tačiau tai patinka ne visiems.
– Gabriele, papasakokite, kur ir kaip augote, kol priėjote iki to, kuo užsiimate? Daugelis jūsų priešininkų jus kaltina, kad nesate susidūrusi su kaimu, gyvuliais, jų priežiūra – koks jūsų santykis su gyvūnais buvo nuo mažų dienų ir kiek jo buvo?
– Būdama 8 metų pradėjau lankyti Žirgyną Šiauliuose. Ten gyvūnus ne tik girdydavau ar šerdavau, bet ir beveik kasdien kuopdavau jų mėšlą. Vasaromis žirgyne būdavau nuo ryto iki vakaro. Jau 13-os metų turbūt buvau kuopusi daugiau mėšlo negu didžioji dalis žmonių per visą gyvenimą gaus pakuopti.
Žirgyne darydavau viską, ką reikėdavo daryti, jog būtų pasirūpinta žirgais. Paauglystėje mane išmokė ir antibiotikus suleisti, ir kraują paimti. Mačiau, kaip gimsta kumeliukai ir kaip kartais per gimdymą miršta jų mamos arba susirgę krenta jauni žirgai. Mačiau, kaip į žirgyną būdavo atvežami žirgai iš baisių sąlygų. Randuoti, smirdantys, pūvančiomis kanopomis, sulysę, baikštūs. Labai anksti supratau, kad kai kurie žmonės su gyvūnais elgiasi žiauriai.
Todėl man juokingai skamba kailių fermerių bandymas piešti naratyvą „miestas prieš kaimą“. Neva miestiečiai, nesuprantantys kaimo realijų, užsimojo kenkti kaimiškam verslui. Tai skamba dar absurdiškiau, turint omenyje, kad jų fermos žymiai panašesnės į gyvūnų fabrikus, kur viskas daroma konvejerio principu, nei į idilišką kaimą.
Manau, kad dėl savo patirties su žirgais nebegaliu matyti gyvūnų, kaip gamybos vienetų, kuriais jie paverčiami industrinėse fermose. Per tuos 8 metus turėjau galimybę susipažinti su daugybe žirgų ir ponių, todėl pasidarė neįmanoma nesuprasti, jog jie yra asmenybės.
Kiekvienas su savo charakterio ypatumais. Kiekvienas su savo pomėgiais. Viena iš mylimiausių mano kumelių – Enfanta – padėdavo savo galvą man ant rankų ir snausdavo, o kitai merginai, kuri Enfantai nepatiko, mindavo ant kojų specialiai. Kitas žirgas mano draugei rankas laižydavo, bet jo raiteliui einant pro šalį stengdavosi įspirti. Negali nesuprasti, jog jie pasirenka, su kuo draugauti, o ko nemėgti. Pasirenka ne šiaip sau, o pagal tų žmonių elgesį su jais.
– Kokia yra „Tuščių narvų“ atsiradimo istorija? Kokie buvo pirmieji organizacijos ir jūsų žingsniai, darbai?
– Mano pačios kelionė prasidėjo, kai būdama 17 metų pamačiau slaptų tyrimų medžiagą iš industrinių fermų, skerdyklų. Nuo tada labiausiai norėjau dirbti dėl gyvūnų, bet supratau, jog Lietuvoje nėra tokių organizacijų, todėl teks arba išvykti į kitą šalį, arba svajonę pamiršti.
Kai persikrausčiau į Vilnių, sutikau bendraminčių, paskui susipažinau su Latvijos, Lenkijos, Estijos aktyvistais. Visose tose šalyse jau buvo gyvūnų apsaugos organizacijos, kurios siekė apsaugoti industrinėse fermose auginamus gyvūnus. Jie skatino mus įsteigti tokią organizaciją ir Lietuvoje.
Pirmasis svarbesnis žingsnis buvo padėtas, kai 2014 m. paviešinome vaizdus iš 12 kailinių žvėrelių fermų Lietuvoje. Pirmą kartą mūsų šalyje buvo parodyta, kaip gyvūnai auginami dėl puošmenų.
Aišku, pradžioje darėme ir daug dalykų, kurių dabar jau nelaikome efektyviais, stengėmės aprėpti galbūt per daug temų, buvome jauni, naivūs ir darėme daug klaidų.
– Ar kada nors jautėte cinišką požiūrį kaip į „jauną mergaitę“? Kiek mūsų šalyje toksiško maskulinizmo? O galbūt patogiose situacijose jį naudoja ir moterys?
– Spėju, kad gyvūnams būtų geriau, jeigu aš būčiau vyras, arba vietoje manęs šitas pareigas užimtų vyras. Stengiuosi neieškoti seksizmo ten, kur jo nėra, bet kai kailininkai oficialiame pasitarime Žemės ūkio ministerijoje apibūdina mane ir kolegę kaip „gražias merginas“, tai nėra komplimentas. Tai akivaizdus būdas sumenkinti.
Bet kailininkų ar kitų manęs neypatingai mėgstančių žmonių pasisakymai nestebina. Keisčiausi tie atvejai, kai keliais metais vyresnės moterys, kurios beveik garantuotai susiduria su panašiais kreipiniais savo profesinėje aplinkoje, vadina „mergaitėmis“. Nebūtinai tai daroma norint sumenkinti, bet jeigu organizacijoje atsirastų vyras, kuris galėtų susitikinėti su Seimo nariais ar institucijų atstovais, su dalimi jų susitikti prašyčiau jo. Galbūt tiems Seimo nariams, kuriems vyrai atrodo rimtesni ar patikimesni, susitikimai su vyru padėtų apsispręsti palankiau gyvūnams.
– Ką jaunam žmogui reiškia brautis į seniai išsidalintas teritorijas? Iš kur semiatės jėgų neatsitraukti iš ten, iš kur jus ypatingai norima patraukti?
– Visi bandymai „patraukti“, man sukelia azartą. Jeigu šitoje srityje dirbdamas niekam nekliūni, jeigu apie tavo veiklą nespausdinami oponentų užsakyti straipsniai, jeigu nesulauki jokio pasipriešinimo, vadinasi nesi efektyvus.
Domiuosi ir užsienio aktyvistų, paklibinusių dideles industrijas, istorijomis. Žinau, kad Brazilijoje ar Kolumbijoje aktyvistai dingsta. Už sienos esančioje diktatūroje aktyvistai sudaužomi, nužudomi. Austrijoje ir Ispanijoje mano pažįstami buvo užsiundyti specialiosiomis tarnybomis savo valdžios, tada areštuoti ir tiriami, siekiant išgąsdinti. Nė vienas nebuvo nuteistas, tiesiog buvo norima juos atbaidyti nuo aktyvizmo. Ką jie darė, kad sulauktų tokio valdžios dėmesio? Protestus, kampanijas, viešino vaizdus iš gyvūnų kankinimo vietų. Iš esmės tą patį, ką daro „Tušti narvai“.
Tai, kad už aktyvizmą gali būti pasodintas, sumuštas, nužudytas, manęs negąsdina. Žinau, jog taip atsitinka, ir tai yra kaina, kurią kai kuriems reikia sumokėti. Galbūt Lietuvoje to dabar neįsivaizduojame, bet užtenka valdžios pasikeitimo, jog prasidėtų aktyvistų persekiojimas. Žinau, ką veiksiu, jeigu būsiu pasodinta, mirti nebijau, o situacijose, kuriose galvojau, kad prieš mane gali būti panaudotas smurtas, tikriausiai išgelbėjo tai, kad atrodau labai jauna ir esu moteris. Labiausiai bijočiau nusižengti savo principams, kad išgelbėčiau savo kailį.
– Papasakokite, ką jums su „Tuščiais narvais“ jau pavyko pasiekti? Kas iš to, ką galime pastebėti parduotuvėse, žmonių lėkštėse ar fermose, yra jūsų darbo vaisiai?
– „Tušti narvai“ yra tik įrankis žmonėms, kuriems rūpi gyvūnai. Organizacija gali iškelti temą, bet didžiąją dalį darbo, kuris atneša rezultatus gyvūnams, padarys ne organizacija, o žmonės.
Jau porą metų didžiausiuose prekybos tinkluose nebėra akvariumų su gyvomis žuvimis. Taip pat jau yra draudžiama parduoti klientui gyvą žuvį, t. y. dėti į maišelį be vandens gyvūną, kuris dar sąmoningas, ir gali tame maišelyje iki pusvalandžio dusti.
Prie to prisidėjo daugybė žmonių, kurių net vardų nežinau. Skatinome visus, kurie neabejingi gyvūnų kentėjimui, pamačius sužalotas, kruvinas žuvis ar perpildytus akvariumus, fiksuoti tokius vaizdus ir siųsti skundus Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Žmonės visoje Lietuvoje darė tai. Kiti rašė laiškus ir žinutes prekybos centrams, prašė jų nutraukti gyvų žuvų pardavinėjimą. Prireikė maždaug dviejų metų nuo pirmojo temos iškėlimo, kad visi didieji prekybos tinklai atsisakytų gyvų žuvų akvariumų, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sugriežtintų reikalavimus. Tai apsaugo apie 300 tūkst. gyvūnų nuo nereikalingo kentėjimo kiekvienais metais.
Panašiai ir su vištomis laikomomis narvuose. Iškėlėme temą ir skatinome kuo daugiau žmonių aktyviai prisidėti. Ne tik renkantis kiaušinius, kurie atitiktų jų etines nuostatas, bet ir prašant verslų atsisakyti tokių kiaušinių. Nuo 2017 m. iki dabar, daugiau nei puse milijono padaugėjo vištų, kurios mūsų šalyje laikomos ne narvuose. Tai dar per mažai, bet dėl didžiųjų verslų įsipareigojimų atsisakyti kiaušinių iš narvų pirkimo iki 2025 m., didžiausią pokytį turėtume pamatyti po 2 metų.
Tad bendrai skaičiuojant, kančią pavyko sumažinti daugiau nei 800 tūkstančių gyvūnų kasmet.
– Kuo su „Tuščiais narvais“ užsiimate dabar ir kaip sekasi?
– Dabar pagrindinis tikslas – uždrausti Lietuvoje gyvūnų auginimą ir žudymą tik dėl kailio.
Jau 2021 metų pabaigoje Seime buvo pateiktas tai siūlantis įstatymo projektas. Per pusantrų metų jo priėmimo procesas buvo visaip vilkinamas ir stabdomas. Pirma Žemės ūkio ministerijos, kuri 15 mėnesių rašė 3 puslapių išvadą, reikalingą projekto svarstymui. Vėliau tą patį daryti bandė ir Seimo Kaimo reikalų komitetas, kuris procesą stabdė mėnesį, kol galiausiai nusprendė kreiptis į Europos Komisiją, pasidaryti susitikimą su Liublino trikampiu, gauti daugiau paaiškinimų iš Vyriausybės ir tik po to pradėti svarstymą. Buvo norima kuo ilgiau užtęsti projekto svarstymą. Bet tai pastebėjo ir Seimo nariai, kurie kitą dieną nubalsavo pašalinti Kaimo reikalų komitetą nuo projekto svarstymo.
Dabar laukia keli žingsniai iki galutinio Seimo sprendimo, bet didžiausios kliūtys įveiktos. Mano suvokimu, visi tie, kurie gina šią industriją, mato, jog palaikymas draudimui Seime yra. Todėl jie norėjo užvilkinti klausimo svarstymą iki kadencijos pabaigos. Tai būtų vienintelis būdas apsaugoti kailių fermas dar keliems metams.
Žinoma, gali būti visko, bet esu įsitikinusi, kad paskutinis balsavimas bus teigiamas gyvūnams, nes žmonės, kurie palaiko šią kovą ir į ją yra įsitraukę, lemiamu metu darys viską, kad jis toks ir būtų.
– Ginate teises tų, kurie balso neturi. Ar kada nors teko sulaukti grasinimų, žodinio ar fizinio smurto? Ar būna sunku emociškai?
– Dažniausiai grasinimai, kurių sulaukiame, yra teisiniai ir atrodantys rimtai.
Iš vienos didžiausių Lietuvos įmonių esame gavę pretenziją, liepiančią nutraukti kampaniją apie jų elgesį su gyvūnais. Jeigu nenutrauksime kampanijos, jie grasino ne tik prisiteisti žalą iš organizacijos, bet jeigu pritrūks, dar ir iš vadovo.
Tada Tušti narvai pinigų beveik neturėjo, bet juokingiausia dalis buvo žalos išieškojimas iš manęs, nes pati turėjau tik jau ilgokai naudotą nešiojamą kompiuterį. Nebūtų buvę smagu jį prarasti, bet nedidelė bėda. Pasijuokėme ir kampaniją tęsėme. Po kelių mėnesių įmonė įsipareigojo nebeprekiauti narvuose laikomų vištų kiaušiniais.
Tie teisiniai grasinimai, mano galva, siekia pagąsdinti, bet toliau ir neina. Mes žinome, kad minėtu atveju nedarėme nieko neteisingo ar neteisėto, buvome pasiruošę atsakyti teisme. Galbūt grasinantys mano, jog neapgalvojome tokių pasekmių iš anksto ir užteks trijų teisine leksika surašytų puslapių, kad išsigąstume.
Kailininkai daugybę kartų bandė vienaip ar kitaip nusitempti iki teismo, bet jų skundai policijai baigdavosi nepradėtais ikiteisminiais tyrimais.
Įsimintiniausias atvejis, kai vienas kailininkas apkaltino šmeižtu. Neva paviešinti vaizdai buvo ne iš jo fermos. Policija nerado pakankamai įrodymų, arba greičiau rado pakankamai, kad vaizdai iš jo fermos, todėl skundo netenkino. Tada tas pats žmogus iškart teikė naują skundą, kuriame jau sakė, kad vaizdai iš jo fermos, bet nufilmuoti be jo leidimo. Sudėtinga įsivaizduoti, kad policija nematytų, kad taip naglai meluojama. Ir iš to jis nieko nepešė.
Įvairiausių pasiūlymų pervažiuoti ar nušauti yra pasitaikę, bet jie visada tik kokiuose nors komentaruose, dažniau bus iš anoniminių paskyrų. Į tokius, matyt, neverta kreipti dėmesio.
Vieną kartą yra buvę baisu dėl fizinio saugumo. Tada du kailininkai vijosi su mašinomis ir siaurame kelyje užblokavo mus iš priekio ir galo. Sustabdę pasibeldė į langą, pradėjo kalbėtis. Tas keliolika sekundžių, kol jie blokavo kelią, buvo baisu. Bet kai pamačiau, jog rankose nė vienas nesineša lazdos, atsikvėpiau lengviau.
Jie galvojo, kad esame vagys, nes pamatė, jog važiuodami pro šalį filmavome jų fermą. O mes norėjome kadro, kuriame matytųsi ferma ir jos dydis iš toliau. Jie pakamantinėjo, liepė ištrinti filmuotą medžiagą. Aš netryniau, o jie turbūt nelabai žinojo, ką pasakyti arba nusprendė, kad nesame vagys ir po kelių minučių paleido. Kai kitą kartą kitas kailininkas užblokavo kelią, baisu jau nebuvo.
– O galbūt yra ir džiuginančių, teigiamų pavyzdžių, kai sulaukiate daug palaikymo, kai žmonės ar valdžia padeda, o ne kaišioja pagalius į ratus?
Teigiamų pavyzdžių kiekvienam nemaloniam atvejui ar trukdymui yra turbūt šimtai. Nuo gražiausių laiškų mano pašto dėžutėje iki Seimo narių, kurie visada patars, tik nenorės būti paminėti. Nuo žinomiausių Lietuvos žmonių iki valstybinėse įstaigose dirbančių specialistų, kurie savaitgaliais skirs laiką padėti, nes supranta, jog turi pačius reikalingiausius įgūdžius.
Galbūt vienas smagiausių nutikimų įvyko tą dieną, kai pirmą kartą per televiziją buvo parodytas tyrimas iš kailių fermų Lietuvoje. Vos pasibaigus reportažui sulaukiau skambučio. Pašnekovas pasiūlė, jeigu būtų naudinga, paskraidinti virš fermų lėktuvu. Taip išėjo, kad pirmą kartą gyvenime skridau lėktuvu ne į kitą šalį, o tam, kad pafotografuočiau kailių fermas iš oro. Kai kurias nuotraukas naudojame iki dabar, nes neblogai išėjo.
Visos tokios patirtys perša išvadą, jog kova už geresnį gyvenimą patiems silpniausiems mūsų šalyje, nėra tik Tuščių narvų. Arba galima sakyti, kad tušti narvai tik idėja, kuri priklauso visiems, norintiems prisidėti. Man atrodo, kad tereikia sudaryti žmonėms galimybę panaudoti savo stipriąsias puses ir jie dažniausiai prisideda.
– Komentaruose vis atsiranda pasvarstymų, kodėl ginamos gyvūnų teisės – neva, geriau žmonėmis pasirūpintų. Ką jiems atsakytumėte?
– Anksčiau kartais parašydavau, kad kai komentavęs žmogus organizuos renginį ar akciją dėl minimos problemos, pasidalintų informacija ir būtinai ją paplatinsiu tarp „Tuščių narvų bendruomenės“. Tuo visada ir užsibaigdavo tokio plauko diskusijos. Žmonės, dalinantys patarimus kitiems, kuo reikėtų rūpintis, dažniausiai yra tie, kurie nei dėl žmonių, nei dėl gyvūnų patys nieko nedaro.
Dabar šitą retoriką jau perėmė ir du Seimo nariai, neseniai rekomendavę „Tuštiems narvams“ pirmiau pasirūpinti šunimis. Tačiau kai buvo priimamas įstatymo projektas, kuris apribotų galimybę žiauriai su gyvūnais pasielgusiems žmonėms toliau laikyti ir įsigyti gyvūnus, tarp jų ir šunis, abu Seimo nariai susilaikė, t. y. nepalaikė tokios iniciatyvos. Akivaizdu, kad jiems nerūpi apsaugoti gyvūnus, tiesiog norėtų, kad „Tušti narvai“ nekeltų kailių fermų draudimo klausimo, kurio jie irgi nepalaiko.
– Papasakokite apie save. Kuo gyvenate be „Tuščių narvų“? Ar lieka laiko kitiems pomėgiams? Kitiems susidomėjimo laukams?
– Pastaruoju metu beveik niekam neturiu laiko. Man tai tinka, nes suprantu, jog esame pačiame svarbiausiame etape, per kurį bus nuspręsta, ar Lietuva toliau kasmet kankins milijoną gyvūnų dėl puošmenų, ar ne. Negalėčiau sau atleisti, jeigu atsitiktų taip, kad įstatymas nebūtų priimtas, o aš žinočiau, kad nepadariau visko, ką galėjau, jog jis būtų priimtas. Pomėgiai ir poilsis dabar gali palaukti. Tiesa, vis tiek kasdien skaitau. Manau, jog būtina skaityti geras knygas, kad galėtum geriau orientuotis pasaulyje, kiltų naujos idėjos, būtum išsilavinęs bei efektyviau dirbtum.
– Ką mėgstate skaityti? Gal galite pasidalinti knygomis, kurios jums paliko gilų įspūdį?
Skaitau pačias įvairiausias knygas, bet jeigu užkabina viena tema, galiu ir 10-20 knygų iš eilės perskaityti vien apie ją. Pastaruosius kelis metus daug skaičiau apie Vietnamo karo kalinius ir kol kas atrodo, kad kiekviena knyga apie juos verta dėmesio.
Pirmiausia rekomenduočiau istoriko Alvino Townley „Defiant“. Joje rašoma apie labiausiai pasižymėjusius Vietnamo karo kalinius. 11 JAV pilotų buvo tokie efektyvūs organizuodami pasipriešinimą prieš komunistinį režimą Hanojaus kalėjime, kad gavo atskirą pastatą, „blogiausiems“ kaliniams. Šioje knygoje radau ir baisesnių istorijų negu įmanoma įsivaizduoti, ir daugiau didvyriškumo, sumanumo, stiprybės, negu dažnas pajėgia turėti. Skaičiau naktimis, negalėjau padėti į šalį.
Kitos labiausiai patikusios knygos šia tema rašytos pačių kalinių. Išskirčiau Jameso B. Stockdale trisdešimt kelių puslapių veikalą „Courage Under Fire“, kuriame jis aprašo stoicizmo filosofijos pritaikymą komunistiniame kalėjime, kankinimų logiką bei kaip kovoti su priešininku, kai neturi nieko, išskyrus valią. O jo su žmona kartu parašyta knyga „In Love And War“ pasakoja ne tik kalėjime 7,5 metų praleidusio vyro, bet ir jo žmonos, tapusios vadove organizacijos, siekiančios susigrąžinti karo kalinius, istoriją.
– Į kokią šalį Lietuva galėtų lygiuotis gyvūnų teisių klausimais? Kas ten geriau? Kaip mes apskritai atrodome pasaulio kontekste?
– Turbūt Vokietija, Šveicarija, Austrija yra tos šalys, kuriose gyvūnai labiausiai saugomi įstatymų ar bent jau daug žiauriausių praktikų jose yra išgyvendintos. Visos šios šalys neturi kailių fermų, nelaiko arba beveik nelaiko vištų narvuose.
Bet čia norisi paminėti ir mūsų kontekstą bei progresą. Kai buvau vaikas, pasisiūliau savanoriauti vienoje Šiaulių prieglaudoje. Prieš jai įsikuriant, benamiai gyvūnai Šiauliuose būdavo surenkami sunkvežimio, kuriame išmetamųjų dujų vamzdis nuvestas į priekabą, į kurią sumesdavo benamius gyvūnus. Sumeta gyvūnus, truputį pavažiuoja, jie uždūsta, problemos nebėra. Taip sprendėme benamių gyvūnų klausimą jau būdami nepriklausomi. Bet tai, ką padarė su mūsų tauta sovietmetis, nebus išgyvendinta per kelis metus ar kelias kartas.
Bepigu sakyti, kad Šveicarija rūpinasi gyvūnais žymiai labiau. Taip, bet jiems nereikėjo tiek metų gyventi režime, kuris ne tik sukėlė nepriteklių, bet ir atidėjo moralinį progresą neaišku kiek ilgam. Manau, kad mes turime visus šansus pasivyti kitas šalis gyvūnų apsaugos klausimais. Pastaruosius keletą metų matome, kad ši tema aktuali žiniasklaidai, verslams, politikams. Prireiks laiko ir aišku, už tai moka ir mokės gyvūnai, bet judame gera linkme ir nėra daug priežasčių galvoti, jog sustosime.
Pasaulio kontekste mes atrodome gerai, nes esame Europos Sąjungoje ir daugybės dalykų, kurie kitur daromi su gyvūnais, net nebeįsivaizduojame. Mes neverdame kačių gyvų, nes kažkam atrodo, kad taip skaniau. Mes nesuvarome tūkstančių karvių į vieną lauką, kuriame jos kapojamos su mečetėmis dėl religinių apeigų.
– Pati sau susikūrėte darbo vietą, kuri iki tol Lietuvoje net neegzistavo. Ar esate laiminga savo darbe? Ką apskritai jums duoda jūsų darbas?
– Bent kelis kartus per savaitę pagalvoju, kad man žiauriai pasisekė ir vis dar negaliu patikėti, jog turiu darbą, apie kurį svajojau nuo 17 metų. Esu ne tik laiminga, bet ir dėkinga iki begalybės visiems žmonėms, kurie padėjo ir padeda šitą viziją įgyvendinti, ir visoms aplinkybėms, kurios sukrito taip, kad būčiau ten, kur esu.
Darbas dėl gyvūnų tokia neatsiejama mano gyvenimo dalis, kad turbūt žmogus, kuriuo esu šiandien, esu tik dėl jo. Žiūriu į jį kaip į pašaukimą ir tai reiškia, jog turiu daryti viską, ko reikia, kad būtų rezultatai. Tai reiškią ir kovą su baimėmis, ir pasipriešinimą savo visoms silpnybėms, ir nuolatinį mokymąsi, kaip dirbti geriau.
– Kaip sekasi vadovauti organizacijai? Ar tenka susidurti su nekompetentingais darbuotojais? Ar sunku rasti gerų darbuotojų? Ar pasitaiko išdavysčių, vidinių dramų? Pradėjote gyvūnų teisių gynimu užsiimti jauno amžiaus, tai reiškia, kad, ko gero, visko turėjote mokytis čia ir dabar? O gal daug kas pavyko tiesiog natūraliai?
– Negaliu savęs vertinti objektyviai, tai gal pasakysiu, kad matau į organizaciją ateinančius ir joje augančius žmones. Atmosfera tarp organizacijos narių gera, visi vienas kitą mėgsta. Niekas iš darbuotojų nevengia dirbti. Vienas žmogus man sekmadienį ofise pasakė: „kaip man patinka šitas darbas, aš galėčiau dirbt ir dirbt, nes žinau, kad tai, ką dabar darau, gali pakeisti gyvūnų situaciją ne teoriškai, o praktiškai.“
Jeigu reikia šeštadienį anksti ryte važiuoti patikrinti įtariamo gyvūnų gerovės pažeidimo, nė vienas žmogus nepasakys, kad šeštadieniais nedirba arba 5 valandą ryto nesikels. Visi supranta, dėl ko čia susirinkome ir ko siekiame.
Darbui dėl gyvūnų sudėtinga rasti žmones su visu reikalingu įgūdžiu paketu, nes dažnai esame pirmieji, samdantys konkrečioms pareigoms. Todėl nereikalaujame patirties, ieškome žmonių su tinkamu požiūriu, užsidegimu mokytis, atsakomybės jausmu ir suvokimu, kad tikslas yra svarbesnis nei bet kuris vienas žmogus. Viską įmanoma išmokti, reikia tik noro.
Dažnai susiduriu su kandidatais, kurie turi klaidingą įsivaizdavimą apie darbą nevyriausybiniame sektoriuje ar gal tiksliau „Tuščiuose narvuose“. Kartais kandidatai pasako, jog nori čia dirbti, nes tikisi lengvesnio darbo negu jų turimas 9-5. O pas mus būna periodų, kai visi dirba po 12 valandų kasdien ir dar savaitgaliais.
Kitiems atrodo, kad užtenka pasakyti, jog labai myli gyvūnus. Tokių vieno sakinio motyvacinio laiško variacijų esu gavusi dešimtis. Gerai, myli gyvūnus. Bet pastangų parašyti, kodėl nori dirbti čia, įdėjai tiek, kiek reikia parašyti 1 sakinį.
Vidinių dramų yra buvę įvairiausių, bet iš jų išmokau, kas svarbiausia, ieškant žmonių ir kuriant organizacijos kultūrą. Pačios didžiausios dramos duoda geriausias pamokas, leidžia išgryninti vertybes. Dabar, kad kiek įmanoma išvengtume visus sekinančių ir dirbti trukdančių konfliktų, stengiuosi kuo greičiau suprasti, ar naujas žmogus bus tinkamas, o jeigu yra abejonių, kuo greičiau atsisveikinti, kad niekas nespėtų įsiskaudinti ir ateityje nebūtų didelių problemų. Konfliktai organizacijos viduje turėtų kilti dėl idėjų, darbo metodų. Karštos diskusijos apie tai, kaip geriausia pasiekti rezultato, veda prie tikslo. Bet konfliktuoti dėl to, kad kažkas kažkam pasakė ne tokiu tonu ne tokį pagyrimą, kokio buvo tikimasi, man atrodo, laiko ir energijos švaistymas.
Pati beveik visko turėjau mokytis nuo nulio. Nežinojau nieko apie organizacijas, buhalteriją, įstatymų leidybos procesą, bendravimą su žiniasklaida ir praktiškai visas kitas sritis, su kuriomis tenka dirbti.
Sakyčiau, kad jeigu reikėtų išskirti vieną įgūdį, kuris padėjo ir kurį įgijau prieš „Tuščius narvus“, tai buvo mokslinio metodo taikymas dirbant ir galvojant. Moksle turi užduoti klausimus, kelti hipotezes, daryti eksperimentus ir analizuoti duomenis. Ieškai tiesos, nes nežinai, kokia ji yra. Tą patį taikiau kiekvienoje srityje, su kuria susidurdavau pirmą kartą. Bandydavau rasti atsakymus, testuoti prielaidas, kai tų atsakymų nebūdavo, neapsimesti, kad žinau kažką, ko nežinau. Man svarbu suprasti, kaip yra iš tikro, o ne likti teisiai ar patvirtinti kažkokią jau turimą nuomo
